Tartiufas10-14 psl. · apie 10 min.
I veiksmas16% kūrinio
10 psl.

kiekvienas jo žingsnis – tarytum stebuklas,

kiekvienas jo žodis – orakulo balsas.

O tas numanydamas poną apkvaišus,

sau pinigus semia ne saujom – rieškutėm

ir atsikraginęs visus mus tik moko.

Ir ne jisai vienas, bet dar tas jo tarnas

del kaspino menko, rausvųjų miltelių,

musytės-kibutės į akį tuoj šoka.

Anądien biaurybė atrado įdėtą

maldaknygėj mano šilkų skepetėlę,

pagrobęs – suplėšė: papuošals, mat, velnio

galėjęs įžeisti maldų šventą žodį.

III reginys.

ELMIRA, MARIJONA, DAMISAS, KLEANTAS, DORINA.

ELMIRA (Kleantui).

Laimingas, laimingas negavęs klausytis,

kaip plūdo senoji prie durų visus mus.

Kieme ašai vyrą mačiau jau sugrįžus,

manęs jis nematė. Skubu pas save tat,

aš jo ten palauksiu.

KLEANTAS.

Pasveikinsiu šičia

sugrįžusį svainį – pakaks to smagumo.

IV reginys.

KLEANTAS, DAMISAS, DORINA.

DAMISAS.

11 psl.

Gal tamsta užtartum mūs tėvui žodelį,

kad sesės jis meilei kliūdyt nenorėtų.

Atrodo: Tartifas čia nori ardyti.

Svarbu men be galo: ir juos užjaučiu aš,

ir draugo Valero sesutė brangi man,

tai jeigu reikėtų...

DORINA.

Jau ponas įeina.

V reginys.

ORGONAS, KLEANTAS, DORINA.

ORGONAS.

A, brolis, mat, šičia – tai labą dienelę.

KLEANTAS.

Aš beišeinąs buvau jau... džiaugiuosi

sugrįžusį tamstą galėdams pasveikint...

O kaimas, tur būt, dar apmiręs, nežydi?

ORGONAS.

Dorina, (Kleantui) miels svaini, prašau dovanoti,

namai taip rūpėjo, norėčiau išgirsti...

(Dorinai) Per dvi dieneles gal čia kas atsitiko;

namiškiai kaip laikos, ar nieks nesusirgo?

DORINA.

Ach, karštis pakilo dar užvakar poniai,

jai galvą skaudėjo...

ORGONAS.

O ponas Tartifas?

DORINA.

Tartifas? Sveikų tas sveikiausias tarytum

ridikas, liepsnoja skruosteliai.

ORGONAS.

Tai vargšas žmogelis.

DORINA.

12 psl.

Bevakarieniaujant širdis jai supyko,

nė vieno kąsnelio nuryt negalėjo –

taip baisiai jai galvą...

ORGONAS.

O ponas Tartifas?

DORINA.

Prieš ją atsisėdęs pats vienas surijo

kurapkų porelę, kapotą avieną...

ORGONAS.

Tai vargšas žmogelis...

DORINA.

Ponia per naktelę

akies nesudėjo, ją karštis kamavo.

Visi išsigandę būdėjom lig ryto...

ORGONAS.

O ponas Tartifas?

DORINA.

Nuo stalo pakilęs,

į šiltąją lovą atsigulė knarkti.

ORGONAS.

Tai vargšas žmogelis...

DORINA.

Kai mes prikalbėjom,

ponia kai sutiko – jai kraują nuleido,

po to palengvėjo.

ORGONAS.

O ponas Tartifas?

DORINA.

Tas nenusiminęs, tam kraujui atgauti,

kur poniai nuleido, bestiprindams sielą,

prie pusryčių sėdęs, jis vyną gurkšnojo

ir taurę po taurės sau pylės ir gėrė

ORGONAS.

Tai vargšas žmogelis.

DORINA.

Sveiki šiand abudu.

O tamsta man leisi, aš poniai pranešiu,

kaip delei ligos jos sujaudintas rodeis

ir smarkiai džiaugiesi išgirdęs pasveikus.

13 psl.

VI reginys.

ORGONAS, KLEANTAS.

KLEANTAS.

Stačiai į akis ji kvatoja iš tamstos.

Nesu pasiryžęs aš tamstos įžeisti,

tačiau, kaip sau nori, tai nė negidėtas

ir nė neregėtas toks užsispyrimas.

Kuo tas atėjūnas taip širdį pagavo,

kad visa del jo užmiršti jau šiandieną!

Gana, kad iš vargo jį traukte ištraukei,

bet dar tamsta nori...

ORGONAS.

O svaini, tik liaukis,

kalbi apie žmogų, kurio nepažįsti.

KLEANTAS.

Sakai – nepažįstu: užtenk pažiūrėti.

ORGONAS.

Pažinsi ir būsi tuojau sužavėtas.

Juo neatsidžiaugsi. Žmogus bent... ach vyras,

ką čia bekalbėti... Juk jojo pamokslai

tai duoda giliausios man sielai ramybės.

Su juo pakalbėjęs, aš kitas darausi.

Mane jis taip moko, jog šičia prie nieko

nereik prisirišti. Dabar aš ramiausiai

galėčiau matyti man motiną, žmoną

ir visą šeimyną ir sergant, ir mirštant.

KLEANTAS.

Tai bent žmoniškumo jausmus išauginsi!

ORGONAS.

14 psl.

Kad būtumei matęs, kaip susipažinom,

jį būtum pamilęs. Tą gerbiamą žmogų

regėdavau klupščią bažnyčioj kasdieną.

Pakėlęs akis ir rankas susinėręs

jis meldės karščiausiai, prikrisdamas žemę

nuolat jis bučiavo. Visi, kurie matė, –

stebėjos ir džiaugės. O man jau išeinant,

jis kėlės ir bėgo prie durų, paduoti

man švęsto vandens ten. Ėmiau aš teirautis,

o kai sužinojau, kokį skurdą kenčia –

daviau dovanėlių. O koks jo kuklumas!

Aš duodu, – jis pusę grąžina sakydams:

per daug jam imt visa. Man neprisiėmus –

jis vargšams dalino. Ir aš čia, supratęs

dangaus įkvėpimą, pasikviečiau jį pas

save pagyventi. Nuo tos valandos man

vis sekas gražiausiai. Jam visa kas rūpi,

ir mano garbės bežiūrėdams sekioja,

kas meiliai į mano žmonelę pažvelgia.

Jis daug pavydesnis ir už mane patį.

Jisai ir nurodo, ko šalintis reikia,

o ką įsileisti. Žiūrėk jo dorumas –

jam nuodėmė viskas: anądien žmogelis,

jis bepoteriaudamas blusą sugavo –

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Orgonas taip ilgai netiki, kad Tartifas yra apgavikas?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Orgonas Tartifą vertina pagal tai, ką mato iš šalies: bažnyčioje šis meldėsi taip, kad visi stebėjosi, o iš gautų dovanų pusę grąžindavo. Orgonas sako, kad pasikvietė jį pas save „supratęs dangaus įkvėpimą“. Kuo labiau šeima Tartifą kaltina, tuo tvirčiau Orgonas jo laikosi: „juoba užsispyręs aš jojo laikysiuos“. Net Elmirai jis atsako: „bet nepasakysiu, nes nepamatysiu.“ Tik pats išgirdęs Tartifą savo ausimis jis pripažįsta: „Suklydau, suklydau...“

Rašiniui: TikėjimasDora

2. Koks Dorinos vaidmuo Orgono namuose?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Laisvė

3. Kur Orgonas, jo paties pasakojimu, susipažino su Tartifu?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Tikėjimas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.