akim varinėjas ir gelst iš pavydo.
Visa jos paguoda, kiek piktąjį savo
liežuvį paleidžia, kiek gali įgelti.
PONIA PERNELLE (Elmirai).
Matyt, mano marčiai tos pasakos tinka.
Jūs kiauras dienas tik liežuviais ir malat
ir norit priversti visus mus tylėti,
bet aš netylėsiu, nes išmintingiausias
sūnaus mano darbas, kad į savo namą
maldingą tą žmogų priimti panoro.
Dangus šiam juk liepė į gerąjį kelią
visus jus atvesti. Tie susirinkimai,
tos puotos, tie baliai piktųjų vien dvasių
tėra išradimas, kad pragaras džiaugtųs.
Bene tai čia šventą kas žodį kur taria –
tik šoka, dainuoja, blevizgoja garsiai.
Toksai sumišimas – užtrauks prakeikimą.
Čia Babelio bokštas! (į Kleantą) Aš tai ne jums juokint
kalbu taip, ponuli, jei nori šaipytis –
tai juokdario ieškok. (sudavus į žandą Flipotai)
Ko tu sapalioji?
Ar ausį tau niežti? Na judinkis, žiopla,
eiva syk namolei.
II reginys.
KLEANTAS, DORINA.
KLEANTAS.
Prapliups mus vėl barti apkvaišusi senė,
aš nebelydėsiu.
DORINA.
O gaila, tik gaila,
kad ji negirdėjo: suduotų ji tamstai
už meilų tą vardą, nesitiki tokio.
KLEANTAS.
Piestu jau ant mūsų del niekų ji šoka,
o už tą Tartifą tai galvą padėtų.
DORINA.
Senoji dar niekis, jei tamsta matytum
jos sūnų, mūs poną, tasai kaip apsvaigęs!
Visi kai pradėjom mes šiauštis, bambėti,
tai lyg kunigaikščiui patsai jam tarnauja –
jį broliu vadina. Jisai jam brangesnis
už sūnų, už žmoną – jam paslaptis sakos.
Meilus ir švelnus jis Tartifui, biaurybei,
tarytum gražiausia tai būtų meilužė.
Stale jį garbingoje vietoj sodina;
žandai net šiam plyšta, kai glemžia, kai ryja,
o ponas tik džiaugias. Visi jam geriausią
tur kąsnį užleisti, kai šiam atsirūgsta,
tai ponas sau šnibžda: lai Dievas tau paded.
Sumišęs, sumišęs – tai aiškiai matyti.
Tartifas jam viskas, – jis didvyris tikras
kiekvienas jo žingsnis – tarytum stebuklas,
kiekvienas jo žodis – orakulo balsas.
O tas numanydamas poną apkvaišus,
sau pinigus semia ne saujom – rieškutėm
ir atsikraginęs visus mus tik moko.
Ir ne jisai vienas, bet dar tas jo tarnas
del kaspino menko, rausvųjų miltelių,
musytės-kibutės į akį tuoj šoka.
Anądien biaurybė atrado įdėtą
maldaknygėj mano šilkų skepetėlę,
pagrobęs – suplėšė: papuošals, mat, velnio
galėjęs įžeisti maldų šventą žodį.
III reginys.
ELMIRA, MARIJONA, DAMISAS, KLEANTAS, DORINA.
ELMIRA (Kleantui).
Laimingas, laimingas negavęs klausytis,
kaip plūdo senoji prie durų visus mus.
Kieme ašai vyrą mačiau jau sugrįžus,
manęs jis nematė. Skubu pas save tat,
aš jo ten palauksiu.
KLEANTAS.
Pasveikinsiu šičia
sugrįžusį svainį – pakaks to smagumo.
IV reginys.
KLEANTAS, DAMISAS, DORINA.
DAMISAS.
Gal tamsta užtartum mūs tėvui žodelį,
kad sesės jis meilei kliūdyt nenorėtų.
Atrodo: Tartifas čia nori ardyti.
Svarbu men be galo: ir juos užjaučiu aš,
ir draugo Valero sesutė brangi man,
tai jeigu reikėtų...
DORINA.
Jau ponas įeina.
V reginys.
ORGONAS, KLEANTAS, DORINA.
ORGONAS.
A, brolis, mat, šičia – tai labą dienelę.
KLEANTAS.
Aš beišeinąs buvau jau... džiaugiuosi
sugrįžusį tamstą galėdams pasveikint...
O kaimas, tur būt, dar apmiręs, nežydi?
ORGONAS.
Dorina, (Kleantui) miels svaini, prašau dovanoti,
namai taip rūpėjo, norėčiau išgirsti...
(Dorinai) Per dvi dieneles gal čia kas atsitiko;
namiškiai kaip laikos, ar nieks nesusirgo?
DORINA.
Ach, karštis pakilo dar užvakar poniai,
jai galvą skaudėjo...
ORGONAS.
O ponas Tartifas?
DORINA.
Tartifas? Sveikų tas sveikiausias tarytum
ridikas, liepsnoja skruosteliai.
ORGONAS.
Tai vargšas žmogelis.
DORINA.
Bevakarieniaujant širdis jai supyko,
nė vieno kąsnelio nuryt negalėjo –
taip baisiai jai galvą...
ORGONAS.
O ponas Tartifas?
DORINA.
Prieš ją atsisėdęs pats vienas surijo
kurapkų porelę, kapotą avieną...
ORGONAS.
Tai vargšas žmogelis...
DORINA.
Ponia per naktelę
akies nesudėjo, ją karštis kamavo.
Visi išsigandę būdėjom lig ryto...
ORGONAS.
O ponas Tartifas?
DORINA.
Nuo stalo pakilęs,
į šiltąją lovą atsigulė knarkti.
ORGONAS.
Tai vargšas žmogelis...
DORINA.
Kai mes prikalbėjom,
ponia kai sutiko – jai kraują nuleido,
po to palengvėjo.
ORGONAS.
O ponas Tartifas?
DORINA.
Tas nenusiminęs, tam kraujui atgauti,
kur poniai nuleido, bestiprindams sielą,
prie pusryčių sėdęs, jis vyną gurkšnojo
ir taurę po taurės sau pylės ir gėrė
ORGONAS.
Tai vargšas žmogelis.
DORINA.
Sveiki šiand abudu.
O tamsta man leisi, aš poniai pranešiu,
kaip delei ligos jos sujaudintas rodeis
ir smarkiai džiaugiesi išgirdęs pasveikus.
VI reginys.
ORGONAS, KLEANTAS.
KLEANTAS.
Stačiai į akis ji kvatoja iš tamstos.
Nesu pasiryžęs aš tamstos įžeisti,
tačiau, kaip sau nori, tai nė negidėtas
ir nė neregėtas toks užsispyrimas.
Kuo tas atėjūnas taip širdį pagavo,
kad visa del jo užmiršti jau šiandieną!
Gana, kad iš vargo jį traukte ištraukei,
bet dar tamsta nori...
ORGONAS.
O svaini, tik liaukis,
kalbi apie žmogų, kurio nepažįsti.
KLEANTAS.
Sakai – nepažįstu: užtenk pažiūrėti.
ORGONAS.
Pažinsi ir būsi tuojau sužavėtas.
Juo neatsidžiaugsi. Žmogus bent... ach vyras,
ką čia bekalbėti... Juk jojo pamokslai
tai duoda giliausios man sielai ramybės.
Su juo pakalbėjęs, aš kitas darausi.
Mane jis taip moko, jog šičia prie nieko
nereik prisirišti. Dabar aš ramiausiai
galėčiau matyti man motiną, žmoną
ir visą šeimyną ir sergant, ir mirštant.
KLEANTAS.
Tai bent žmoniškumo jausmus išauginsi!
ORGONAS.
Kad būtumei matęs, kaip susipažinom,
jį būtum pamilęs. Tą gerbiamą žmogų
regėdavau klupščią bažnyčioj kasdieną.
Pakėlęs akis ir rankas susinėręs
jis meldės karščiausiai, prikrisdamas žemę
nuolat jis bučiavo. Visi, kurie matė, –
stebėjos ir džiaugės. O man jau išeinant,
jis kėlės ir bėgo prie durų, paduoti
man švęsto vandens ten. Ėmiau aš teirautis,
o kai sužinojau, kokį skurdą kenčia –
daviau dovanėlių. O koks jo kuklumas!
Aš duodu, – jis pusę grąžina sakydams:
per daug jam imt visa. Man neprisiėmus –
jis vargšams dalino. Ir aš čia, supratęs
dangaus įkvėpimą, pasikviečiau jį pas
save pagyventi. Nuo tos valandos man
vis sekas gražiausiai. Jam visa kas rūpi,
ir mano garbės bežiūrėdams sekioja,
kas meiliai į mano žmonelę pažvelgia.
Jis daug pavydesnis ir už mane patį.
Jisai ir nurodo, ko šalintis reikia,
o ką įsileisti. Žiūrėk jo dorumas –
jam nuodėmė viskas: anądien žmogelis,
jis bepoteriaudamas blusą sugavo –
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Orgonas taip ilgai netiki, kad Tartifas yra apgavikas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Orgonas Tartifą vertina pagal tai, ką mato iš šalies: bažnyčioje šis meldėsi taip, kad visi stebėjosi, o iš gautų dovanų pusę grąžindavo. Orgonas sako, kad pasikvietė jį pas save „supratęs dangaus įkvėpimą“. Kuo labiau šeima Tartifą kaltina, tuo tvirčiau Orgonas jo laikosi: „juoba užsispyręs aš jojo laikysiuos“. Net Elmirai jis atsako: „bet nepasakysiu, nes nepamatysiu.“ Tik pats išgirdęs Tartifą savo ausimis jis pripažįsta: „Suklydau, suklydau...“
Rašiniui: TikėjimasDora
2. Koks Dorinos vaidmuo Orgono namuose?
Rašiniui: Laisvė
3. Kur Orgonas, jo paties pasakojimu, susipažino su Tartifu?
Rašiniui: Tikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.