Tartiufas15-21 psl. · apie 15 min.
I veiksmas24% kūrinio
15 psl.

supykęs nužudė. Juk šito piktumo

pats sau neatleidžia: vis kremtas ir kremtas.

KLEANTAS.

Po plynių! ar tamsta apsvaigęs klajoji,

o gal iš manęs tik skaudžiai taip juokiesi?

Kitaip tos šnekos negalėsiu suprasti.

ORGONAS.

Tie žodžiai parodo, – esi laisvamanis.

O, tamstos dvasia jau pradėjusi gesti!

Ir bus, kaip ne sykį jau mano sakyta:

įkrisi į bėdą, didžiausiąją bėdą.

KLEANTAS.

Tokiems, kaip kad tamsta – visi laisvamaniai,

apjakt kas nenori. Jei mes nesilenkiam

prieš gudrų veidmainį, tuoj šaukiat, kad nieko

mums švento nebėra. Tačiau tokios kalbos

manęs neišgąsdins. Dangus širdį mato,

o jūs jos nematot. Ar jau ir klastos

nebemoki pažinti ir apsimetimą

taip brangini kaip ir gryniausiąją širdį.

Tikrai kas maldingas, tas nereikalauja,

visiems pasirodyt, kaip melstis jis moka.

ORGONAS.

Tai mokslo gilumas! Koksai supratimas!

Gudreiva, galvočius, naujasis Katonas,

kilniausias išminčius ir daktaras tikras.

16 psl.

Prieš tokį – visi mes kvailiukai, bepročiai.

KLEANTAS.

Ir kam taip pašiepti? Juk mokslo aš vyru

nesidedu tamstai; tik mano vien sveikas

čia protas parodo, kaip tiesą ir melą

reikėtų pažinti. Ir kilniąją sielą,

ir dorąjį būdą – gerbiu aš be galo,

bet iš maldingumo kas amatą daros,

kas meldžias, kad žmonės pamatę stebėtųs

ir jam užmokėtų už jojo šventumą,

dorove pirkliauja, dangum prisidengęs

prie žemės gerovės skubėdamas puola, –

tai tokio jau gerbti manęs nepriversi.

Greiti pasipiktint visiems akis bado,

o patys težino šventi apsimetę

tik geidulius tenkint. Jiems žaislas,

parodos jiems daiktas, ką sieloj maldingai

kiti žmonės gerbia. Ir tuo jie baisiausi,

kad šventąjį ginklą prieš mus pavartoja,

nes toks jau jų būdas: paniekinti kitą –

pačiam pasikelti. Tikrasis dorumas

tiek ir nesirūpin, kas kur nusidėjęs,

nebūna teisėju, nes tai jau didžiausias

puikybės įrodymas artimą teisti.

17 psl.

Prie tų aš skiriu ir tą jūs šventolėlį,

kuris taip jau tamstai įtikti mokėjo,

kad nebematai jo klastos ir gudrumų.

ORGONAS.

Brangus mano svainis jau visa pasakė?

KLEANTAS.

Taip.

ORGONAS.

Tamstos aš tarnas.

KLEANTAS.

Na tik, meldžiamasis,

nenori – tylėsiu. Bet apie Valerą

norėčiau žinoti, ką tamsta galvoji?

Davei juk jau žodį jį žentu priimsiąs.

ORGONAS.

Taip.

KLEANTAS.

Jau veik ir dieną buvai jam paskyręs.

ORGONAS.

Buvau, tai teisybė.

KLEANTAS.

Kam atidėlioti?

ORGONAS.

Aš pats nežinau to.

KLEANTAS.

Turi, gal, jau kita

ką nauja sumanęs?

ORGONAS.

Galėtų ir būti.

KLEANTAS.

Rengies, gal, jau žodyje nebestovėti?

ORGONAS.

To nepasakiau dar.

KLEANTAS.

Juk kliūties nėra čia?

ORGONAS.

Tačiau...

KLEANTAS.

Kam aplinkui mums šitiek kalbėti,

aš vieną tik žodį norėčiau išgirsti, –

Valeras ir siuntė mane sužinoti.

ORGONAS.

Gerai, kad jis siuntė.

KLEANTAS.

Bet ką jam pranešti?

ORGONAS.

Kas tamstai patinka.

KLEANTAS.

Žinoti man reikia,

18 psl.

ką jau pasiryžęs esi padaryti?

ORGONAS.

Ką Dievas man liepia.

KLEANTAS.

Kalbėsiu tat aiškiai:

Valerui žadėjai, ar jam ištęsėsi?

ORGONAS.

Sudievu.

KLEANTAS.

Palauk! Jau išėjo. Tai meilei

tai gręsia, matyti, tikriausias pavojus.

Turiu jam pranešti, ką šičia girdėjau

Uždanga.

II veiksmas

19 psl.

I reginys.

ORGONAS, MARIJONA.

ORGONAS.

Marijona,

MARIJONA.

Tėveli...

ORGONAS.

Arčiau čia prieiki.

Aš noriu, mat, paslaptį tau pasakyti.

MARIJONA (Orgonui, kurs žiūri į gretimą kambarį).

Ar tamsta ko ieškai?

ORGONAS.

Žiūriu, gal čia klausos

kas nors pasislėpęs, į tą užkampėlį

patogu įlįsti. Dukrele, malonų

tu būdą turėjai, už tai tu brangi man...

MARIJONA.

Be galo esu aš tėveliui dėkinga.

ORGONAS.

Gerai pasakyta, tai ir pasirūpink,

jei tėvą tu myli, kaip man čia įtiktum.

MARIJONA.

Tėveliui įtikti aukščiausias troškimas.

ORGONAS.

Gerai pasakyta. Na. kaip tau patinka

brangus mano svečias – mūs ponas Tartifas?

MARIJONA.

Ar man jis patinka?

ORGONAS.

Taip, tau – pagalvoki,

ką tu pasakysi?

MARIJONA.

Deja, mano tėve,

ką tamsta norėsi, – tai ir pasakysiu.

II reginys.

20 psl.

ORGONAS, MARIJONA, DORINA (įeina tyliai ir laikosi nepastebima už Orgono).

ORGONAS.

Vadinas, kalbėsi labai išmintingai.

Matai, kaip jis žiba gražiausioms dorybėms.

Juk jaudin tau širdį? Ar tu nesvajoji,

kad aš jį išrinksiu tau mylimu vyru?

MARIJONA.

Ką?

ORGONAS.

kaip ką?

MARIJONA.

klausau...

ORGONAS.

tai sakyki!

MARIJONA.

Tur būt, aš čia klystu...

ORGONAS.

Kaip klysti, kur klysti?

MARIJONA.

Ką nori tėveli, kad aš pasakyčiau,

kas jaudin mane taip, ir ką aš norėčiau,

kad vyru išrinktum?

ORGONAS.

Tartifą, Tartifą.

MARIJONA.

O Dieve, tėveli, jei aš pasakyčiau,

kad jis man patinka – tai biauriai meluočiau.

ORGONAS.

Aš noriu, kad būtų teisybė ne melas,

o jeigu aš noriu, tai to ir užtenka.

MARIJONA.

Kaip? nori mane, gal...

ORGONAS.

išleist už Tartifo.

Vienintelis būdas prie mūs jį pririšti.

Taip nutarta mano, kadangi prašei tu...

(pamatęs Doriną) O tu ką veiki čia? Toksai jau smalsumas,

kad iš pasalų net atlėkus klausaisi.

DORINA.

21 psl.

Žinios neturiu aš, iš kur kas paleido

kalbas apie šitokį susituokimą,

bet tokia naujiena atrodo juokinga.

ORGONAS.

Nėra čia ko juoktis, nėra kuo stebėtis.

DORINA.

Negalimas daiktas! Nė tamstai pareiškus,

aš nepatikėsiu.

ORGONAS.

Reikės patikėti.

DORINA.

Įsigeidei tamsta visus mus pajuokint.

ORGONAS.

Kas jau pasakyta, – tai bus padaryta.

DORINA.

Tai pasakų galas.

ORGONAS.

Dukrele, ne žaislas...

DORINA.

(Marijonai) Nereikia mūs ponui taip greitai tikėti –

pajuokinti nori...

ORGONAS.

Jeigu pasakyta..

DORINA.

Ne, ne, – tuo jau niekas negali tikėti.

ORGONAS.

Štai paskutinioji kantrybė man baigias.

DORINA.

Tegul, aš tikėsiu, labai bet stebiuosi,

kad tamsta, mūs ponas toksai išmintingas,

viena jau barzda kiek rimtumo suteikia,

ir tamsta galėtumei šitaip apsvaigti?

ORGONAS.

Laisvai jau tu laidai tą savo liežuvį,

tai man nepatinka.

DORINA.

Ponuli, prašau tik

taip baisiai nepykti, bet tai, iš tikrųjų,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Orgonas taip ilgai netiki, kad Tartifas yra apgavikas?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Orgonas Tartifą vertina pagal tai, ką mato iš šalies: bažnyčioje šis meldėsi taip, kad visi stebėjosi, o iš gautų dovanų pusę grąžindavo. Orgonas sako, kad pasikvietė jį pas save „supratęs dangaus įkvėpimą“. Kuo labiau šeima Tartifą kaltina, tuo tvirčiau Orgonas jo laikosi: „juoba užsispyręs aš jojo laikysiuos“. Net Elmirai jis atsako: „bet nepasakysiu, nes nepamatysiu.“ Tik pats išgirdęs Tartifą savo ausimis jis pripažįsta: „Suklydau, suklydau...“

Rašiniui: TikėjimasDora

2. Kaip Tartifas naudojasi religija savo tikslams? Remkis keliomis scenomis.

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kleantas tokį žmogų apibūdina iš anksto: jis „dorove pirkliauja“. Tartifas pasirodo scenoje garsiai kalbėdamas apie savo atgailą, kad išgirstų Dorina. Elmirai meilę jis aiškina tuo, kad Viešpats grožį leidęs, „kad ji mus žavėtų, pažadintų meilę“. Damisui jį apkaltinus, jis vaidina nuolankų nusidėjėlį, ir Orgonas juo patiki dar labiau. Orgono turtą jis priima žodžiais „Jei Viešpats taip nori...“. Elmirai jis aiškina, kad sąžinės sienas galima „ištempti“ ir kad „blogą tedaro vien garsas pasklidęs“. Pabaigoje, kai dangaus vardas nebetinka, jis sako, kad jam liepia „ištikimumas karaliui“.

Rašiniui: DoraTikėjimas

3. Koks Dorinos vaidmuo Orgono namuose?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Laisvė

4. Kaip pjesėje susiduria tėvo valdžia ir šeimos narių valia?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Orgonas mano, kad jo noro pakanka: „o jeigu aš noriu, tai to ir užtenka.“ Jis sulaužo Valerui duotą žodį, o Marijona prisipažįsta: „Mes tėvo taip bijom“. Damisą, sakiusį tiesą, tėvas išvaro iš namų ir prakeikia, o Tartifui užrašo visą turtą. Kai Marijona klūpo ir maldauja, Orgonas sau liepia: „Širdie, tu laikykis“. Šeima tėvui priešintis gali tik gudrumu, kaip daro Dorina ir Elmira. Akla tėvo valia vos nepražudo visos šeimos, ir ją išgelbsti tik karalius. Pabaigoje Orgonas vėl sprendžia vienas, tik šįkart gerai.

Rašiniui: ValdžiaLaisvėMeilė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.