O čia kokios kalbos?!
DORINA.
Jis taip ir atrodo.
Nors tamstos dukrelė yra ir doriausia –
su tokiu dorybės tai lengva nustoti.
ORGONAS.
Tu liaukis trukdyti ir burną sučiaupki,
nekišk savo nosies – ne tavo čia darbas.
DORINA.
Tik tamstos aš labui...
ORGONAS.
Globėja kur buvus!
Nutilk, pasakyta.
DORINA.
Jei aš nemylėčiau...
ORGONAS.
Draudžiu tau mylėti.
DORINA.
Tai ir be leidimo
mylėti turėsiu, kitaip negaliu jau.
ORGONAS
A-a-a.
DORINA.
Man tamstos garbė juk brangi, nepakęsiu,
kad taip lengvai duodies kiekvieno apgaunams.
ORGONAS.
Ar tu nenutilsi?!
DORINA.
Man sąžinė liepia
į tokias vedybas ramiai nežiūrėti.
ORGONAS.
Ar tu nenutilsi, piktoji gyvatė?!
DORINA.
Toksai dievamylis. o toks apmaudingas.
ORGONAS.
Tulžis virte verda nuo tavo kvailybių;
tau griežtai sakysiu: turi man tylėti.
DORINA.
Tegul, tylomis aš tą patį galvosiu.
ORGONAS.
Prikandus liežuvį, galvok kiek sau nori,
bet man, kad – nė žodžio. (Dukteriai) Kaip tikras išminčius,
apsvarstęs kaip reikiant, pamiklinęs protą...
DORINA.
Galiu juk pasiusti, jei tuoj neprabilsiu.
ORGONAS.
O mūsų Tartifas, gerai pažiūrėjus,
DORINA.
Kaip niežti liežuvį...
ORGONAS.
Ir nors neturėtum
tuojau palinkimo, – suprasi bematant...
DORINA.
Apuoką atradus. (Orgonas atsisukęs į jos pusę, rankas susidėjęs žiūri ir tyli)
Jei būčiau jos vietoj,
tai nedovanočiau, atkeršyčiau vyrui,
kuris pasiryžęs vyru mane imti.
Tuojau po vestuvių jisai pamatytų,
kad žmonai – tai lengva bus kerštą atrasti.
ORGONAS.
Matau – mano žodžiai tai žirniai į sieną.
DORINA.
Nėra ko čia pykti. Nė garso aš tamstai
nesu juk pasakius.
ORGONAS.
Tai ką jau darai čia?
DORINA.
Pati sau kalbėjaus, tai tamstos neliečia.
ORGONAS.
Matau aš, kitokiu būdu nepriversiu,
nebent kad pamokslą į sprandą įdėsiu.
(Stojas taip, kad būtų patogu suduoti Dorinai ir, kalbėdamas su dukteria, vis į ją žiūri)
Kas gali tau vyrą geresnį išrinkti,
kaip aš, tavo tėvas? (Dorinai) Kodel tai pati sau
nebnori kalbėti?
DORINA.
Kalbos jau pritrūkau.
ORGONAS.
Nors mažą žodelį...
DORINA.
Man tink pasilsėti.
ORGONAS.
Pakliūsi, sakau tau.
DORINA.
Ne tokia kvailiukė.
ORGONAS.
Tikiuosi, dukrele, manęs paklausysi,
ir ką išrinkau tau, širdingai priimsi.
DORINA (nubėgdama).
Pasauliui pajuokint paimsi apuoką!
ORGONAS (nepataikęs Dorinai uždrožti).
Nuodinga gyvatė užanty įlindus:
su jąja pabuvęs – tikrai nusidėsiu.
Kad aš ją nutverčiau – galėčiau pasmaugti.
Jos kvailas liežuvis lyg yla ugninė
sudraskė man gyslas, į kiemą išeisiu –
atvėsiu, nurimsiu.
III reginys.
MARIJONA, DORINA.
Panele, panele, ar žadą užkandai?!
Ašai juk turėjau už tamstą kalbėti.
Ir tokį teikimą galėjai pakęsti,
nė žodžio netarus – Tartifą priimti?
MARIJONA.
Prieš tėvą tai ką aš išdrįsiu sakyti?
DORINA.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Orgonas taip ilgai netiki, kad Tartifas yra apgavikas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Orgonas Tartifą vertina pagal tai, ką mato iš šalies: bažnyčioje šis meldėsi taip, kad visi stebėjosi, o iš gautų dovanų pusę grąžindavo. Orgonas sako, kad pasikvietė jį pas save „supratęs dangaus įkvėpimą“. Kuo labiau šeima Tartifą kaltina, tuo tvirčiau Orgonas jo laikosi: „juoba užsispyręs aš jojo laikysiuos“. Net Elmirai jis atsako: „bet nepasakysiu, nes nepamatysiu.“ Tik pats išgirdęs Tartifą savo ausimis jis pripažįsta: „Suklydau, suklydau...“
Rašiniui: TikėjimasDora
2. Kaip Tartifas naudojasi religija savo tikslams? Remkis keliomis scenomis.
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kleantas tokį žmogų apibūdina iš anksto: jis „dorove pirkliauja“. Tartifas pasirodo scenoje garsiai kalbėdamas apie savo atgailą, kad išgirstų Dorina. Elmirai meilę jis aiškina tuo, kad Viešpats grožį leidęs, „kad ji mus žavėtų, pažadintų meilę“. Damisui jį apkaltinus, jis vaidina nuolankų nusidėjėlį, ir Orgonas juo patiki dar labiau. Orgono turtą jis priima žodžiais „Jei Viešpats taip nori...“. Elmirai jis aiškina, kad sąžinės sienas galima „ištempti“ ir kad „blogą tedaro vien garsas pasklidęs“. Pabaigoje, kai dangaus vardas nebetinka, jis sako, kad jam liepia „ištikimumas karaliui“.
Rašiniui: DoraTikėjimas
3. Koks Dorinos vaidmuo Orgono namuose?
Rašiniui: Laisvė
4. Kaip pjesėje susiduria tėvo valdžia ir šeimos narių valia?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Orgonas mano, kad jo noro pakanka: „o jeigu aš noriu, tai to ir užtenka.“ Jis sulaužo Valerui duotą žodį, o Marijona prisipažįsta: „Mes tėvo taip bijom“. Damisą, sakiusį tiesą, tėvas išvaro iš namų ir prakeikia, o Tartifui užrašo visą turtą. Kai Marijona klūpo ir maldauja, Orgonas sau liepia: „Širdie, tu laikykis“. Šeima tėvui priešintis gali tik gudrumu, kaip daro Dorina ir Elmira. Akla tėvo valia vos nepražudo visos šeimos, ir ją išgelbsti tik karalius. Pabaigoje Orgonas vėl sprendžia vienas, tik šįkart gerai.
Rašiniui: ValdžiaLaisvėMeilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.