Tartiufas22-28 psl. · apie 15 min.
II veiksmas31% kūrinio
22 psl.

juokams sumanyta. Ar tamstos duktė tam

davatkinui tinka? Kitais jam dalykais,

gal, rūpintis reikia. Ir tamstai kokia čia

garbė, pamanykit, tiek turto turėdams

sau elgetą žentą iš balos ištrauki.

ORGONAS.

Užuot niekus tauškus, geriau patylėtum.

Jei jis neturtingas, – juoba jį gerbiu aš,

nes jojo neturtas – garbingas neturtas.

Jis visa prarado, nes buvo nepratęs

tiek rūpintis žemės smulkiaisiais dalykais.

Visa mintimi danguje jis paskendęs,

tat nuostolius kentė, bet mano pagalba

gal kiek jam padėti iš vargo išbristi,

ko buvo nustojęs ir vėl įsigyti.

DORINA.

Tai jis taip ir sako, o tokia puikybė

ne kaip tepritinka maldingajam žmogui.

Jei jis toksai šventas, tai kam taip didžiuotis?

Kam turto taip trokšti? Matau, šitie žodžiai

visai nepatinka – tai nebepaliečiu

jau jojo šventumo. Svarbu ir kas kita.

Juk reik pagalvoti: jaunutė mergaitė

su tokiu Tartifu! Tokiems susijungus –

gyvenimas menkas. Nemylimas vyras

23 psl.

– tikroji pagunda dorybei prarasti.

Jei tamsta jai duodi nekenčiamą žmogų,

kuris neįstengia širdies jos patraukti,

už josios kaltybę – patsai atsakysi.

ORGONAS.

Visus ji galėtų gyventi pamokyt.

DORINA.

Jei ponas tik teiktųs manęs paklausyti...

ORGONAS.

Užteks tų šnekų man. Dukra tu, – aš tėvas:

gerai suprantu juk, kas tau naudingiausia.

Buvau pažadėjęs išleist už Valero;

girdžiu iš žmonių, jog jis mėgsta kortoti,

laisvai pakalbėti, o kad jis dažniausiai

bažnyčią lankytų – nesu to regėjęs.

DORINA.

Kas nor pasirodyt, tai tas tuoj ir bėga,

kai tikisi tamstą bažnyčioj atrasiąs.

ORGONAS.

Man nuomonė tavo nerūpi. – Tartifas

dangaus tikras tarnas, su juo jis susijęs,

o tai yr brangesnis už viską man turtas.

Todel su tuo vyru, kurį išrinkau tau

laiminga tu būsi, kaip kūdikiai žaisit,

kaip ta balandėlė su juo tu burkuosi

ir ką panorėsi, iš jo padarysi.

DORINA.

Iš jo padarys ji raguotą kvailiuką.

ORGONAS.

24 psl.

O čia kokios kalbos?!

DORINA.

Jis taip ir atrodo.

Nors tamstos dukrelė yra ir doriausia –

su tokiu dorybės tai lengva nustoti.

ORGONAS.

Tu liaukis trukdyti ir burną sučiaupki,

nekišk savo nosies – ne tavo čia darbas.

DORINA.

Tik tamstos aš labui...

ORGONAS.

Globėja kur buvus!

Nutilk, pasakyta.

DORINA.

Jei aš nemylėčiau...

ORGONAS.

Draudžiu tau mylėti.

DORINA.

Tai ir be leidimo

mylėti turėsiu, kitaip negaliu jau.

ORGONAS

A-a-a.

DORINA.

Man tamstos garbė juk brangi, nepakęsiu,

kad taip lengvai duodies kiekvieno apgaunams.

ORGONAS.

Ar tu nenutilsi?!

DORINA.

Man sąžinė liepia

į tokias vedybas ramiai nežiūrėti.

ORGONAS.

Ar tu nenutilsi, piktoji gyvatė?!

DORINA.

Toksai dievamylis. o toks apmaudingas.

ORGONAS.

Tulžis virte verda nuo tavo kvailybių;

tau griežtai sakysiu: turi man tylėti.

DORINA.

Tegul, tylomis aš tą patį galvosiu.

ORGONAS.

Prikandus liežuvį, galvok kiek sau nori,

25 psl.

bet man, kad – nė žodžio. (Dukteriai) Kaip tikras išminčius,

apsvarstęs kaip reikiant, pamiklinęs protą...

DORINA.

Galiu juk pasiusti, jei tuoj neprabilsiu.

ORGONAS.

O mūsų Tartifas, gerai pažiūrėjus,

DORINA.

Kaip niežti liežuvį...

ORGONAS.

Ir nors neturėtum

tuojau palinkimo, – suprasi bematant...

DORINA.

Apuoką atradus. (Orgonas atsisukęs į jos pusę, rankas susidėjęs žiūri ir tyli)

Jei būčiau jos vietoj,

tai nedovanočiau, atkeršyčiau vyrui,

kuris pasiryžęs vyru mane imti.

Tuojau po vestuvių jisai pamatytų,

kad žmonai – tai lengva bus kerštą atrasti.

ORGONAS.

Matau – mano žodžiai tai žirniai į sieną.

DORINA.

Nėra ko čia pykti. Nė garso aš tamstai

nesu juk pasakius.

ORGONAS.

Tai ką jau darai čia?

DORINA.

Pati sau kalbėjaus, tai tamstos neliečia.

ORGONAS.

Matau aš, kitokiu būdu nepriversiu,

nebent kad pamokslą į sprandą įdėsiu.

(Stojas taip, kad būtų patogu suduoti Dorinai ir, kalbėdamas su dukteria, vis į ją žiūri)

26 psl.

Kas gali tau vyrą geresnį išrinkti,

kaip aš, tavo tėvas? (Dorinai) Kodel tai pati sau

nebnori kalbėti?

DORINA.

Kalbos jau pritrūkau.

ORGONAS.

Nors mažą žodelį...

DORINA.

Man tink pasilsėti.

ORGONAS.

Pakliūsi, sakau tau.

DORINA.

Ne tokia kvailiukė.

ORGONAS.

Tikiuosi, dukrele, manęs paklausysi,

ir ką išrinkau tau, širdingai priimsi.

DORINA (nubėgdama).

Pasauliui pajuokint paimsi apuoką!

ORGONAS (nepataikęs Dorinai uždrožti).

Nuodinga gyvatė užanty įlindus:

su jąja pabuvęs – tikrai nusidėsiu.

Kad aš ją nutverčiau – galėčiau pasmaugti.

Jos kvailas liežuvis lyg yla ugninė

sudraskė man gyslas, į kiemą išeisiu –

atvėsiu, nurimsiu.

III reginys.

MARIJONA, DORINA.

Panele, panele, ar žadą užkandai?!

Ašai juk turėjau už tamstą kalbėti.

Ir tokį teikimą galėjai pakęsti,

nė žodžio netarus – Tartifą priimti?

MARIJONA.

Prieš tėvą tai ką aš išdrįsiu sakyti?

DORINA.

27 psl.

Sakytum, ką reikia ir tuoj apsigintum.

MARIJONA.

Na kaip jau?

DORINA.

Nieks širdžiai negal įsakyti.

O tas, kurį tėvas čia tamstai išrinko,

biaurus pažiūrėti. Juk tamstai, ne tėvui

su juo reiks gyventi. O jeigu jau tėvas

taip juo sužavėtas – lai pats jį ir veda.

MARIJONA.

Mes tėvo taip bijom, drąsos neturėčiau

aš jam prieštarauti.

DORINA.

Taigi, meldžiamoji,

Valerui žadėjai, ar jo nebemyli?

MARIJONA.

Kokia neteisinga, kokia neteisinga!

Dorina, mane tu gali taip paklausti?

Juk tūkstantį kartų tau širdį parodžiau,

ar nesupranti tu tos meilės karštumo?

DORINA.

Sakytis – sakeis man, bet ar širdies balsas

per lūpas kalbėjo, ar tokia, iš tikro,

esi jam širdinga, – iš kur aš žinosiu?

MARIJONA.

Tokie įtarimai tai skaudžiai užgauna.

Per daug esu rodžiusi savo jausmus tau.

DORINA.

Jį myli, vadinas...

MARIJONA.

Širdis degte dega.

DORINA.

Tuo pat jis atmoka, manau bent...

MARIJONA.

Tikiu tuo.

DORINA.

28 psl.

Ir trokštat abudu drauge būt greičiausiai.

MARIJONA.

Tikriausia teisybė.

DORINA.

Įsigeidė tėvas

už kito išleisti, tai kaip padarysi?

MARIJONA.

Varu jei varytų – aš nusižudysiu.

DORINA.

Tai bent išėjimas, tai vaistas geriausias,

tiktai nusižudžius piršlybas pabaigti...

Atsakymą tokį išgirdęs – pasiusi.

MARIJONA.

Tam lengva pašiepti, užjaust kas nemoka.

Kaip aš nusiminus, – suprast negali tu.

DORINA.

Kas tauškalą tauška, užjausti nemoku:

patauška – ištyžta ir tuoj nusileidžia.

MARIJONA.

Drąsos neturėsiu, tai ką man daryti?

DORINA.

O reikia turėti tai meilei apginti.

MARIJONA.

Tegul jis kovoja, aš ištikima jam.

Tegul jis iš tėvo mane ir išgauna.

DORINA.

Bet tėvas apkvaišo – jis duotojo žodžio

Valerui nelaiko. Jo protą, jo širdį

apsėdo Tartifas; kuo kaltas Valeras?

MARIJONA.

Nors myliu be galo, bet ar tai pritinka,

kai tėvas uždraudęs, užmiršus kuklumą

man veržtis į glėbį mylimam pulti?

DORINA.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Orgonas taip ilgai netiki, kad Tartifas yra apgavikas?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Orgonas Tartifą vertina pagal tai, ką mato iš šalies: bažnyčioje šis meldėsi taip, kad visi stebėjosi, o iš gautų dovanų pusę grąžindavo. Orgonas sako, kad pasikvietė jį pas save „supratęs dangaus įkvėpimą“. Kuo labiau šeima Tartifą kaltina, tuo tvirčiau Orgonas jo laikosi: „juoba užsispyręs aš jojo laikysiuos“. Net Elmirai jis atsako: „bet nepasakysiu, nes nepamatysiu.“ Tik pats išgirdęs Tartifą savo ausimis jis pripažįsta: „Suklydau, suklydau...“

Rašiniui: TikėjimasDora

2. Kaip Tartifas naudojasi religija savo tikslams? Remkis keliomis scenomis.

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kleantas tokį žmogų apibūdina iš anksto: jis „dorove pirkliauja“. Tartifas pasirodo scenoje garsiai kalbėdamas apie savo atgailą, kad išgirstų Dorina. Elmirai meilę jis aiškina tuo, kad Viešpats grožį leidęs, „kad ji mus žavėtų, pažadintų meilę“. Damisui jį apkaltinus, jis vaidina nuolankų nusidėjėlį, ir Orgonas juo patiki dar labiau. Orgono turtą jis priima žodžiais „Jei Viešpats taip nori...“. Elmirai jis aiškina, kad sąžinės sienas galima „ištempti“ ir kad „blogą tedaro vien garsas pasklidęs“. Pabaigoje, kai dangaus vardas nebetinka, jis sako, kad jam liepia „ištikimumas karaliui“.

Rašiniui: DoraTikėjimas

3. Koks Dorinos vaidmuo Orgono namuose?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Laisvė

4. Kaip pjesėje susiduria tėvo valdžia ir šeimos narių valia?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Orgonas mano, kad jo noro pakanka: „o jeigu aš noriu, tai to ir užtenka.“ Jis sulaužo Valerui duotą žodį, o Marijona prisipažįsta: „Mes tėvo taip bijom“. Damisą, sakiusį tiesą, tėvas išvaro iš namų ir prakeikia, o Tartifui užrašo visą turtą. Kai Marijona klūpo ir maldauja, Orgonas sau liepia: „Širdie, tu laikykis“. Šeima tėvui priešintis gali tik gudrumu, kaip daro Dorina ir Elmira. Akla tėvo valia vos nepražudo visos šeimos, ir ją išgelbsti tik karalius. Pabaigoje Orgonas vėl sprendžia vienas, tik šįkart gerai.

Rašiniui: ValdžiaLaisvėMeilė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.