Pakels jie ir balių per mėsėdį kartą,
kur dviejų trimitų ims orkestras pūsti –
tai bus smagumėlio, jei vyras pavėlys.
MARIJONA.
Draskai tu man širdį.
DORINA.
Aš tamstos tarnaitė.
MARIJONA.
Dorina, Dorina, nors tu, meldžiamoji...
DORINA.
Ir tamstai nubausti įvyks, kaip sakyta,
MARIJONA.
Mergele tu mano,
DORINA.
Ne, ne juk...
MARIJONA.
Girdėjai –
jį myliu.
DORINA.
Jį myli, girdėjau, čia taškas.
Gražiausiai tekėsi už pono Tartifo.
MARIJONA.
Tau širdį parodžiau, tai gelbėk, Dorina!
DORINA.
Ką aš bepadėsiu? Ponia Tartifienė...
Ponia Tartifienė – labai gražiai skamba.
MARIJONA.
Ir mano likimas tavęs nesujaudin?
Tat eisiu – tegul jau visai nusiminus –
aš vaistą atrasiu, kur neša ramybę (nori išeiti).
DORINA.
Panele, palauki, aš jau nebepyksiu
ir nieko nebosiu, aš tamstos gailėsiuos.
MARIJONA.
Sakau tau, Dorina, taip baisiai kentėti
jėgų neturėsiu – mirties sau ieškosiu.
DORINA.
Nereik nusiminti, guviai apsisukę
galėsim laimėti, tik suktis mums reikia.
Štai tamstos meilusis Valeras ateina.
IV reginys.
VALERAS, MARIJONA, DORINA.
VALERAS.
Sveika, gerbiamoji, girdėjau naujieną
labai netikėtą...
MARIJONA,
Naujieną,.. o kokią?
VALERAS.
Kad tamsta tekėsi už pono Tartifo.
MARIJONA.
Taip tėvas į galvą yra įsikalęs.
VALERAS.
Ar tamstos tėvelis?
MARIJONA.
Atmainė sprendimą,
pats perša Tartifą.
VALERAS.
Rimtai jisai nori?
MARIJONA.
Rimtai. Ir aiškiausiai tą norą pareiškė.
VALERAS.
O tamsta kaip sprendi, širdis ką pasakė?
MARIJONA.
Kažin, nežinau aš,..
VALERAS.
Taurai pasakyta!
Argi nežinai jau?
MARIJONA.
Ne...
VALERAS.
Ne?
MARIJONA.
Ką patarsi?
VALERAS.
Aš tamstai patarsiu tekėt už Tartifo.
MARIJONA.
Taip patari tamsta?
VALERAS.
Taip patariu tamstai,
MARIJONA.
Tai bent patarimas...
VALERAS.
Aš neabejoju:
išrinko garbingai – belieka klausyti.
MARIJONA.
Tai aš patarimą iš tamstos gavau jau.
VALERAS.
Manau nesunku bus priimti, jei geras.
MARIJONA.
Jei lengva suteikti, priimti lengviau dar.
VALERAS.
Įtikti norėdamas – stengiaus patarti.
MARIJONA.
Patenkinti tamstai taip ir padarysiu.
DORINA. (pasitraukdama į gilumą).
Kažin kam naudos bus, jei jie taip šnekėsis.
VALERAS.
Tai mylima šitaip... Matyti, tai buvo
tik apsimetimas, kai tamsta sakeisi...
MARIJONA.
Užteks tų kalbų man. Gavau jau iš tamstos
širdies patarimą – sutikti su norais
tėvelio karštaisiais. Pareiškiu: sutiksiu
tekėt už Tartifo – nes patarei tamsta.
VALERAS.
Prie žodžių kabintis belieka tik tamstai,
kai buvo iš anksto nuspręsta sutikti.
Matau, kad užtenka menkos priežastėlės
patogiai sulaužyti duotajam žodžiui.
MARIJONA.
Teisybė, teisybė – gerai pasakyta.
VALERAS.
Aš neabejoju, jog tamstos krūtinėj
man niekad iš tikro ir vietos nebuvo.
MARIJONA.
Gali taip galvoti, kaip tamstai patinka.
VALERAS.
Galiu taip galvoti. Bet, šitaip užgautas,
aš tamstai pareiškiu, jog širdį ir ranką
kitai greit galėsiu...
MARIJONA.
Žinojau, žinojau.
Karštai ką pamilęs, kodel nepelnytum...
VALERAS.
Ne nuopelnų deliai tikiuosi atrasiąs
sau gerą mergelę, kuri nesigėdins
atlygint man visa, ko šičia nustojau.
MARIJONA.
Nedaug kas nustoja, lengvai tas raminas.
VALERAS.
Aš pastangas dėsiu, tikėk, ir užmiršiu.
Garbė įžeista juk. Jei atmestas būni –
užmiršt negalėdams – turi apsimesti.
Tam rodyti meilę, kas jau atsigręžęs –
biauru ir juokinga – ir žemina žmogų.
MARIJONA.
Kilniausiojo jausmo matau čia be galo.
VALERAS.
Matys tai kiekvienas. Gal tamstai patiktų,
kad aš per visitėlį amžių liūdėčiau,
išjuoktas, apleistas, viengungis bastyčiaus,
kai džiaugsies laiminga su tuo, kurį myli.
MARIJONA.
Ir trokštu, kad viskas įvyktų bematant.
VALERAS.
Taip trokšti...
MARIJONA.
Geidžiu to.
VALERAS.
Užteks man klausytis.
Išeisiu – patenkindams tamstos troškimą.
(Daro žingsnį, neva norėdamas išeiti)
MARIJONA.
Visiems bus geriausia.
VALERAS.
Turėsi tat tamsta
visad atsiminti – pati verste vertus
mane pasitraukti
MARIJONA.
Aš ir atsiminsiu
VALERAS (dar grįždamas).
Elgiuosi. kaip tamsta man pavyzdį rodai.
MARIJONA.
Aš pavyzdį rodau? – tegul ir taip būnie.
VALERAS (išeidamas).
Patenkinu tamstą.
MARIJONA.
Tai išmintingiausia.
VALERAS.
Einu jau – ir nebesugrįšiu...
MARIJONA.
– Laimingai.
VALERAS (išeidamas).
Ką?
MARIJONA.
Dar ko?
VALERAS.
Šaukei lyg...
MARIJONA.
Ar tamsta sapnuoji?
VALERAS.
Man savas bus kelias, o tamstai – sudievu.
(palengva eina)
MARIJONA.
Sudievu ir tamstai.
DORINA (Marijonai).
Man aišku – pamišot.
Aš leidžiau kalbėtis abiem ligi galo,
matyti norėjau, lig kur jūs nueisit.
Na, ponas Valerai... (stverdama Valerą už rankos).
VALERAS.
Ko nori, Dorina?
DORINA.
Eikše, tamsta, šičia.
VALERAS.
Ne, ne, – tai koktu man,
reik taip padaryti, jinai kaip norėjo.
DORINA.
Prašau palūkėti.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Orgonas taip ilgai netiki, kad Tartifas yra apgavikas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Orgonas Tartifą vertina pagal tai, ką mato iš šalies: bažnyčioje šis meldėsi taip, kad visi stebėjosi, o iš gautų dovanų pusę grąžindavo. Orgonas sako, kad pasikvietė jį pas save „supratęs dangaus įkvėpimą“. Kuo labiau šeima Tartifą kaltina, tuo tvirčiau Orgonas jo laikosi: „juoba užsispyręs aš jojo laikysiuos“. Net Elmirai jis atsako: „bet nepasakysiu, nes nepamatysiu.“ Tik pats išgirdęs Tartifą savo ausimis jis pripažįsta: „Suklydau, suklydau...“
Rašiniui: TikėjimasDora
2. Kaip Tartifas naudojasi religija savo tikslams? Remkis keliomis scenomis.
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kleantas tokį žmogų apibūdina iš anksto: jis „dorove pirkliauja“. Tartifas pasirodo scenoje garsiai kalbėdamas apie savo atgailą, kad išgirstų Dorina. Elmirai meilę jis aiškina tuo, kad Viešpats grožį leidęs, „kad ji mus žavėtų, pažadintų meilę“. Damisui jį apkaltinus, jis vaidina nuolankų nusidėjėlį, ir Orgonas juo patiki dar labiau. Orgono turtą jis priima žodžiais „Jei Viešpats taip nori...“. Elmirai jis aiškina, kad sąžinės sienas galima „ištempti“ ir kad „blogą tedaro vien garsas pasklidęs“. Pabaigoje, kai dangaus vardas nebetinka, jis sako, kad jam liepia „ištikimumas karaliui“.
Rašiniui: DoraTikėjimas
3. Koks Dorinos vaidmuo Orgono namuose?
Rašiniui: Laisvė
4. Kaip pjesėje susiduria tėvo valdžia ir šeimos narių valia?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Orgonas mano, kad jo noro pakanka: „o jeigu aš noriu, tai to ir užtenka.“ Jis sulaužo Valerui duotą žodį, o Marijona prisipažįsta: „Mes tėvo taip bijom“. Damisą, sakiusį tiesą, tėvas išvaro iš namų ir prakeikia, o Tartifui užrašo visą turtą. Kai Marijona klūpo ir maldauja, Orgonas sau liepia: „Širdie, tu laikykis“. Šeima tėvui priešintis gali tik gudrumu, kaip daro Dorina ir Elmira. Akla tėvo valia vos nepražudo visos šeimos, ir ją išgelbsti tik karalius. Pabaigoje Orgonas vėl sprendžia vienas, tik šįkart gerai.
Rašiniui: ValdžiaLaisvėMeilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.