VALERAS.
Nuspręsta – reik eiti.
DORINA.
Aa!..
MARIJONA (į šalį).
Turiu pasitraukti – jis nebepakenčia.
DORINA (pametus Valerą, bėgdama prie Marijonos).
O kur, meldžiamoji?
MARIJONA.
Tu leisk...
DORINA.
Neišbėgsi.
MARIJONA.
Tai veltui, Dorina... – išleisk, nelaikyki...
VALERAS (į šalį).
Koktu jai pažvelgus, kad aš čia dar stoviu...
Nėr ko abejoti – man reikia išeiti.
DORINA (pamesdama Marijoną ir bėgdama paskui Valerą).
Po plynių, pabaikit nors sykį vaipytis!
Eikšekit abudu! (ima Valerą ir Marijoną už rankų)
VALERAS.
Koksai tavo tikslas?
DORINA.
Sutaikint greičiausiai ir bylą laimėti.
Pablūdęs čia tamsta tuoj ginčio ieškoti.
VALERAS.
Pati juk girdėjai, kaip ji man kalbėjo,
DORINA (Marijonai).
Pablūdus ir tamsta be reikalo pykti.
MARIJONA.
Pati juk regėjai, kaip elgės Valeras.
DORINA (Valerui).
Abypus kvailystė. Kiek kartų man sakės –
ji tik ir svajoja už tamstos tekėti.
(Marijonai) Jis tamstą temyli ir trokšte jis trokšta
tik tamstos būt vyru – aš galvą padėsiu.
MARIJONA (Valerui).
Kam toks patarimas?
VALERAS.
Kam klausti reikėjo?
DORINA
Klajojat abudu – greičiau čia man ranką
ir vienas, ir antras. (Valerui) Tai judinkis tamsta.
VALERAS (paduodamas ranką).
Kam ranką?
DORINA (Marijonai).
O tamstos?
MARIJONA (duodama ranką)
Kam šito tau reikia?
DORINA
Greičiau gi į krūvą, juk mylit viens antrą
daugiau, negu patys net šitą numanot.
(Valeras ir Marijona laikosi už rankų nežiūrėdami į viens antrą)
VALERAS.
Jei tamsta galėtum geruoju pažvelgti...
(Marijona pažvelgia, nusišypso).
DORINA.
Teisybę pasakius – abu lyg apkvaišo:
tikrai, kad ta meilė bus protą sumaišius.
VALERAS.
Argi neturėsiu tiesos pasiskųsti,
kad tamstos čia buvo piktai man kalbėta?
MARIJONA.
O tamsta atrodei labai nedėkingas.
DORINA.
Kalbas tas palikit, kai laiko turėsit:
pavojus jums gresia – tai reikia vaduotis.
MARIJONA.
Bet kaip mums vaduotis? Pamokyk, Dorina!
DORINA.
Panelės tėvelio toks užsispyrimas
juokingas labai, gal, – o vis delto tamsta
turi pasirodyt neva jau sutikus,
neva nusileidus, tada tai galėsi
ir atidėlioti, susirgusi dėtis.
Ar būsi kur ženklą negerą išvydus:
skersai kelio grabą, ar veidrodis plyšo...
Prieš laisvąjį norą pririšti negali.
Bet saugotis reikia, kad nieks nematytų
jus kalbant suėjus. O tamsta greičiausiai
skubėki bičiulių visur kur ieškoti,
jie ponui Orgonui turės įkalbėti
nelaužyti žodžio. Mes stengsimės brolį
ir ponią įtraukti, kad jie mums padėtų
kovot ir laimėti. Dabar gi – sudievu.
VALERAS.
Daug reiškia pagalba, bet, tiesą pasakius,
man viltį gaivina tik tamstos širdis.
MARIJONA.
Tegul įsimano, ką sau nori tėvas,
aš kito nebūsiu, tik tamstos, Valerai!
VALERAS.
Laimingas, laimingas... Ir jeigu išdrįsčiau...
DORINA.
Įsimylėję plepėt nepavargsta.
Sakiau – reik išeiti.
VALERAS (grįždamas).
Bet jeigu iš tikro...
DORINA.
Vėl žiojas! Jau nešinkis tamsta,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Orgonas taip ilgai netiki, kad Tartifas yra apgavikas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Orgonas Tartifą vertina pagal tai, ką mato iš šalies: bažnyčioje šis meldėsi taip, kad visi stebėjosi, o iš gautų dovanų pusę grąžindavo. Orgonas sako, kad pasikvietė jį pas save „supratęs dangaus įkvėpimą“. Kuo labiau šeima Tartifą kaltina, tuo tvirčiau Orgonas jo laikosi: „juoba užsispyręs aš jojo laikysiuos“. Net Elmirai jis atsako: „bet nepasakysiu, nes nepamatysiu.“ Tik pats išgirdęs Tartifą savo ausimis jis pripažįsta: „Suklydau, suklydau...“
Rašiniui: TikėjimasDora
2. Kaip Tartifas naudojasi religija savo tikslams? Remkis keliomis scenomis.
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kleantas tokį žmogų apibūdina iš anksto: jis „dorove pirkliauja“. Tartifas pasirodo scenoje garsiai kalbėdamas apie savo atgailą, kad išgirstų Dorina. Elmirai meilę jis aiškina tuo, kad Viešpats grožį leidęs, „kad ji mus žavėtų, pažadintų meilę“. Damisui jį apkaltinus, jis vaidina nuolankų nusidėjėlį, ir Orgonas juo patiki dar labiau. Orgono turtą jis priima žodžiais „Jei Viešpats taip nori...“. Elmirai jis aiškina, kad sąžinės sienas galima „ištempti“ ir kad „blogą tedaro vien garsas pasklidęs“. Pabaigoje, kai dangaus vardas nebetinka, jis sako, kad jam liepia „ištikimumas karaliui“.
Rašiniui: DoraTikėjimas
3. Koks Dorinos vaidmuo Orgono namuose?
Rašiniui: Laisvė
4. Kaip pjesėje susiduria tėvo valdžia ir šeimos narių valia?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Orgonas mano, kad jo noro pakanka: „o jeigu aš noriu, tai to ir užtenka.“ Jis sulaužo Valerui duotą žodį, o Marijona prisipažįsta: „Mes tėvo taip bijom“. Damisą, sakiusį tiesą, tėvas išvaro iš namų ir prakeikia, o Tartifui užrašo visą turtą. Kai Marijona klūpo ir maldauja, Orgonas sau liepia: „Širdie, tu laikykis“. Šeima tėvui priešintis gali tik gudrumu, kaip daro Dorina ir Elmira. Akla tėvo valia vos nepražudo visos šeimos, ir ją išgelbsti tik karalius. Pabaigoje Orgonas vėl sprendžia vienas, tik šįkart gerai.
Rašiniui: ValdžiaLaisvėMeilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.