Tartifas
5 veiksmų komedija.
Veikia:
Ponia Pernelle.
Orgonas, Elmiros vyras.
Elmira, Orgono žmona.
Damisas, Orgono sūnus.
Marijona, Orgono duktė, Valero mylima.
Valeras, Marijonos mylimas.
Tartifas, apsimetęs šventuolėlis.
Dorina, Marijonos tarnaitė.
Loyal'is, teismo valdininkas.
Antstolis.
Flipota, ponios Pernelle tarnaitė.
Įvyksta Paryžiuje, Orgono namuose.
I veiksmas
I reginys.
PONIA PERNELLE, ELMIRA, MARIJONA, KLEANTAS, DAMISAS, DORINA, FLIPOTA.
PONIA PERNELLE.
Eikše jau, Flipota, palikti juos noriu.
ELMIRA.
Skubi jau taip tamsta – lydėti jėgų nėr.
PONIA PERNELLE.
Užteks man, marti, to, gali ir nebeiti,
aš tų mandagumų nesu reikalinga.
ELMIRA.
Mes tamstai tuo pagarbą savo parodom,
bet kodel, o motin, taip greit išeini jau?
PONIA PERNELLE.
Matyt negaliu aš, kaip jūs čia gyvenat,
kur nieks nesirūpin, kad man ir patiktų.
Ašai nepatenkinta tuo, ką regėjau:
jūs pamokas mano vis laikot per nieką,
ir nieko negerbiat. Kiekvienas tik tauška,
ką pats prasimanęs, ir toks iš to triukšmas,
lyg būtų subėgęs padaužų būrys čia.
DORINA.
Jei...
PONIA PERNELLE.
Mano mergele, tesi tu tarnaitė,
o toks liežuvėlis drąsus jau be galo,
visur jis tik kišas ir nuomonę reiškia.
DAMISAS.
Tačiau...
PONIA PERNELLE.
Ir kvailys tu, trumpai pasakysiu,
tai nuomonė mano, aš tavo močiutė,
pati tavo tėvui sakiau ir ne sykį,
kad nieko nelauktų jis doro ir gero.
Jam greit teks pakelti vien nusiminimą
ir rūpestį didį del tokio sūnelio.
MARIJONA.
Galiu pamanyti...
PONIA PERNELLE.
Seselė prabilo.
Žiūrėk, nekaltybė! Atrodo ji, tartum,
jei pirštą pridėsi – sutirps tuoj bematant.
Teisingai ir sako: ramioji juk knisa
giliausiąją šaknį. Aš tavo suktybių
ir dugną matau jau.
ELMIRA.
O motin, o motin...
PONIA PERNELLE.
Martele tu mano, gal ir nepatiks tau
tiesos paklausyti, tačiau paklausyki:
blogai tu elgiesi. Ar gražų tu pavyzdį
povaikiams rodai? Tik pinigus moki
tu saujomis mėtyt, taisytis tai mėgsti
lyg kunigaikštienė, o savo vyreliui
patikt – to nereikia.
KLEANTAS.
Ko čia gerbiamoji...
PONIA PERNELLE.
Marčios mano brolis štai teikės prabilti.
Aš vertinu tamstą, gerbiu net ir myliu,
gerbiu tai be galo, tačiau, jei aš būčiau
ne aš, o jos vyras – gražių tai gražiausiai
aš tamstos prašyčiau į manąjį namą
nė kojos nekelti, nes skelbi tolydžio
mums pažiūras tokias, kad žmogui doram jomis
sekti netinka. Sakau atvirai, nes
kas slėgia man širdį, to negrumuliuoju.
DAMISAS.
Už mus laimingesnis tas ponas Tartifas.
PONIA PERNELLE.
Žmogus vieną kartą! Kas jojo paklauso,
tasai nesuklysta. Ir jei koksai žioplas,
kaip tu, drąsos turi prieš jį balsą kelti,
piktumas draskyte tuoj drasko man širdį.
DAMISAS.
Tai man čia žiūrėti, matyti ir kęsti,
kaip tas apsimetęs didžiausią galybę
namuos mūs įgijo, ir jei tas gražuolis
nesiteikia leisti – pažaisti nedrįstam.
DORINA.
Jei jo tu klausysi ir juo tu tikėsi –
mirtis tau ant vietos: vos tik pajudėsi –
tuojau nusidėsi, – visus jis daboja.
PONIA PERNELLE.
Viena tai ir laimė, kad jis jus daboja!
Į dangų tetrokšta visus mus nuvesti:
kas peiktina – peikia. Kaip mano sūnus jūs
karštai jį mylėkit – visų bus geriausia.
DAMISAS.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Koks Dorinos vaidmuo Orgono namuose?
Rašiniui: Laisvė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.