tik tamstos būt vyru – aš galvą padėsiu.
MARIJONA (Valerui).
Kam toks patarimas?
VALERAS.
Kam klausti reikėjo?
DORINA
Klajojat abudu – greičiau čia man ranką
ir vienas, ir antras. (Valerui) Tai judinkis tamsta.
VALERAS (paduodamas ranką).
Kam ranką?
DORINA (Marijonai).
O tamstos?
MARIJONA (duodama ranką)
Kam šito tau reikia?
DORINA
Greičiau gi į krūvą, juk mylit viens antrą
daugiau, negu patys net šitą numanot.
(Valeras ir Marijona laikosi už rankų nežiūrėdami į viens antrą)
VALERAS.
Jei tamsta galėtum geruoju pažvelgti...
(Marijona pažvelgia, nusišypso).
DORINA.
Teisybę pasakius – abu lyg apkvaišo:
tikrai, kad ta meilė bus protą sumaišius.
VALERAS.
Argi neturėsiu tiesos pasiskųsti,
kad tamstos čia buvo piktai man kalbėta?
MARIJONA.
O tamsta atrodei labai nedėkingas.
DORINA.
Kalbas tas palikit, kai laiko turėsit:
pavojus jums gresia – tai reikia vaduotis.
MARIJONA.
Bet kaip mums vaduotis? Pamokyk, Dorina!
DORINA.
Panelės tėvelio toks užsispyrimas
juokingas labai, gal, – o vis delto tamsta
turi pasirodyt neva jau sutikus,
neva nusileidus, tada tai galėsi
ir atidėlioti, susirgusi dėtis.
Ar būsi kur ženklą negerą išvydus:
skersai kelio grabą, ar veidrodis plyšo...
Prieš laisvąjį norą pririšti negali.
Bet saugotis reikia, kad nieks nematytų
jus kalbant suėjus. O tamsta greičiausiai
skubėki bičiulių visur kur ieškoti,
jie ponui Orgonui turės įkalbėti
nelaužyti žodžio. Mes stengsimės brolį
ir ponią įtraukti, kad jie mums padėtų
kovot ir laimėti. Dabar gi – sudievu.
VALERAS.
Daug reiškia pagalba, bet, tiesą pasakius,
man viltį gaivina tik tamstos širdis.
MARIJONA.
Tegul įsimano, ką sau nori tėvas,
aš kito nebūsiu, tik tamstos, Valerai!
VALERAS.
Laimingas, laimingas... Ir jeigu išdrįsčiau...
DORINA.
Įsimylėję plepėt nepavargsta.
Sakiau – reik išeiti.
VALERAS (grįždamas).
Bet jeigu iš tikro...
DORINA.
Vėl žiojas! Jau nešinkis tamsta,
o tamsta eik šičia. Gana bus – sudievu.
(Dorina juos stumią vieną į vieną pusę, antrą į antrą ir priverčia persiskirti).
III veiksmas
I reginys.
DAMISAS, DORINA.
DAMISAS.
Tegul mane galas, perkūnas lai trenkia!
Kvailiu mane galit visi pavadinti,
jei nepadarysiu čia didelio triukšmo,
nebodamas tėvo galybės smarkiosios.
DORINA.
Palauk, meldžiamasis, valdyki piktumą,
juk tamstos tėvelis taip sau pakalbėjo,
o kol sumanytą įvykins lig galo,
tai ilgas dar kelias, visaip gali būti.
DAMISAS.
Bet šitą biaurybę turiu sutrukdyti:
išgirs jis nors porą teisybės žodelių.
DORINA.
Teisybę sakydams, ką nors sugadinsi.
Čia reik apgalvoti ir žingsnį kiekvieną.
Geriausiai ponia veiks. Juk pamotės tamstos
Tartifas taip klauso, žiūrėte tik žiūri,
taip nori įtikti. Ponia tat iškvos jį
ir gal ką laimėti. Prieit negalėjau,
neva jis ten meldžias; jo tarnas man sakė
tuojau jį išeisiant, tai čia jo palauksiu,
prašau pasitraukti, manęs netrukdyti.
DAMISAS.
Galiu ir aš likti, galiu juk girdėti.
DORINA.
Nereikia. Vieni jie čia turi matytis.
DAMISAS.
Jam nieko netarsiu – nė pusės žodelio.
DORINA.
Iškęsi netaręs, kaip rudkis nekaukęs.
Išeik, jei nenori ko nors pagadinti.
DAMISAS.
Tenoriu matyti, nepyksiu – neširsiu.
DORINA.
Spyries tik, – į apmaudą vesti temoki,
tai slėpkis greičiausiai – jisai jau ateina.
(Damisas pasislepia gilumoje, kambarėlyje).
II reginys.
TARTIFAS, DORINA.
TARTIFAS (pamatęs Doriną sako savo tarnui)
Paslėpki tuo tarpu kuo aš kankinausi,
skaudžios ašutinės, taip pat disciplinos
lai niekas nemato. Patsai tu eik melskis.
Manęs jei ieškotų, sakyk – kalinių aš
išėjęs lankyti ir jųjų sušelpti.
DORINA.
Pagyro tu puodas.
TARTIFAS.
O tamstai ko reikia?
DORINA.
Pranešti turėjau...
TARTIFAS.
Dievuliau tu mano!
pirma neg' kalbėsi – imk drobės šmotelį...
(traukia iš kišenės nosinį)
DORINA.
O kam man to reikia?
TARTIFAS.
Krūtinei pridengti.
Baisu pažiūrėti! Aš sielą įžeisčiau,
ir pragaro mintys mane tuoj apsėstų.
DORINA.
Esi tatai tamsta nekietas pagundai,
jei kaklo šmotelis sujaudint taip gali
net karštis pakyla. Manęs tai neveikia.
Jeigu alei vieno drabužio nusimtum
ir plikutelaitis čia sau vaikštinėtum,
o man tai kas tokio?
TARTIFAS.
Kadangi nenori
padoriai kalbėti – tuojau aš išeisiu.
DORINA.
Ne, ne, tai aš tamstą ramybėj paliksiu.
Turiu tik pranešti, kad teiksis ponia čia
ateiti ir tamstos ji prašo palaukt, jei galėsi.
TARTIFAS.
Mieliausiai, mieliausiai...
DORINA (sau).
Apsalo velėna.
Sakiau ir sakysiu, kad velnią jis mano.
TARTIFAS.
Ar greit ji žadėjo?..
DORINA.
Aš laukiu, o – žingsniai...
Ponia jau pati, – tat galiu pasitraukti.
III reginys.
ELMIRA, TARTIFAS.
TARTIFAS.
Kad Viešpats gėrybėje savo be krašto
tą brangiąją sielą, taip pat tamstos kūną
sveikatoj laikytų ir laimintų tamstą, –
to trokštu – žemiausias aš Viešpaties tarnas.
ELMIRA.
Dėkoju širdingai už kilnų troškimą,
bet sėskim – kalbėtis taip bus patogiau.
TARTIFAS.
Kaip tamsta jautiesi, liga ar praėjo?
ELMIRA.
Puikiausiai jaučiuosi, jau karštis atslūgo.
TARTIFAS.
Žinau aš, nevertos yra mano maldos,
vargu ar dangus jų klausyti norėtų,
bet prisipažinsiu, kad dieną ir naktį
karštai aš meldžiausi už tamstos sveikatą.
ELMIRA.
Del mažmožio tokio daug rūpinies tamsta.
TARTIFAS.
Ne mažmožis tamstos liga mano širdžiai.
Geriau lai aš sirgsiu, – tik tamsta sveika būk.
ELMIRA.
Krikščionių dorovė tiek nereikalauja.
Už tamstos gerumą – širdingai dėkoju.
TARTIFAS.
Ne tiek gerbiamoji esi nusipelnius.
ELMIRA.
Slaptai pakalbėti su tamsta norėjau,
todel ir džiaugiuosi, kad nieks nesiklauso.
TARTIFAS.
Ir aš sužavėtas, o kaip tai saldu man
su tamsta, geroji, dviese pasibūti.
Seniai aš meldžiausi tokios valandėlės, –
dangus tiktai šiandien man ją dovanojo.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Orgonas taip ilgai netiki, kad Tartifas yra apgavikas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Orgonas Tartifą vertina pagal tai, ką mato iš šalies: bažnyčioje šis meldėsi taip, kad visi stebėjosi, o iš gautų dovanų pusę grąžindavo. Orgonas sako, kad pasikvietė jį pas save „supratęs dangaus įkvėpimą“. Kuo labiau šeima Tartifą kaltina, tuo tvirčiau Orgonas jo laikosi: „juoba užsispyręs aš jojo laikysiuos“. Net Elmirai jis atsako: „bet nepasakysiu, nes nepamatysiu.“ Tik pats išgirdęs Tartifą savo ausimis jis pripažįsta: „Suklydau, suklydau...“
Rašiniui: TikėjimasDora
2. Kaip Tartifas naudojasi religija savo tikslams? Remkis keliomis scenomis.
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kleantas tokį žmogų apibūdina iš anksto: jis „dorove pirkliauja“. Tartifas pasirodo scenoje garsiai kalbėdamas apie savo atgailą, kad išgirstų Dorina. Elmirai meilę jis aiškina tuo, kad Viešpats grožį leidęs, „kad ji mus žavėtų, pažadintų meilę“. Damisui jį apkaltinus, jis vaidina nuolankų nusidėjėlį, ir Orgonas juo patiki dar labiau. Orgono turtą jis priima žodžiais „Jei Viešpats taip nori...“. Elmirai jis aiškina, kad sąžinės sienas galima „ištempti“ ir kad „blogą tedaro vien garsas pasklidęs“. Pabaigoje, kai dangaus vardas nebetinka, jis sako, kad jam liepia „ištikimumas karaliui“.
Rašiniui: DoraTikėjimas
3. Koks Dorinos vaidmuo Orgono namuose?
Rašiniui: Laisvė
4. Kaip pjesėje susiduria tėvo valdžia ir šeimos narių valia?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Orgonas mano, kad jo noro pakanka: „o jeigu aš noriu, tai to ir užtenka.“ Jis sulaužo Valerui duotą žodį, o Marijona prisipažįsta: „Mes tėvo taip bijom“. Damisą, sakiusį tiesą, tėvas išvaro iš namų ir prakeikia, o Tartifui užrašo visą turtą. Kai Marijona klūpo ir maldauja, Orgonas sau liepia: „Širdie, tu laikykis“. Šeima tėvui priešintis gali tik gudrumu, kaip daro Dorina ir Elmira. Akla tėvo valia vos nepražudo visos šeimos, ir ją išgelbsti tik karalius. Pabaigoje Orgonas vėl sprendžia vienas, tik šįkart gerai.
Rašiniui: ValdžiaLaisvėMeilė
5. Ką Tartifas, pamatęs Doriną, liepia tarnui sakyti, jei kas jo ieškotų?
Rašiniui: Tikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.