to trokštu – žemiausias aš Viešpaties tarnas.
ELMIRA.
Dėkoju širdingai už kilnų troškimą,
bet sėskim – kalbėtis taip bus patogiau.
TARTIFAS.
Kaip tamsta jautiesi, liga ar praėjo?
ELMIRA.
Puikiausiai jaučiuosi, jau karštis atslūgo.
TARTIFAS.
Žinau aš, nevertos yra mano maldos,
vargu ar dangus jų klausyti norėtų,
bet prisipažinsiu, kad dieną ir naktį
karštai aš meldžiausi už tamstos sveikatą.
ELMIRA.
Del mažmožio tokio daug rūpinies tamsta.
TARTIFAS.
Ne mažmožis tamstos liga mano širdžiai.
Geriau lai aš sirgsiu, – tik tamsta sveika būk.
ELMIRA.
Krikščionių dorovė tiek nereikalauja.
Už tamstos gerumą – širdingai dėkoju.
TARTIFAS.
Ne tiek gerbiamoji esi nusipelnius.
ELMIRA.
Slaptai pakalbėti su tamsta norėjau,
todel ir džiaugiuosi, kad nieks nesiklauso.
TARTIFAS.
Ir aš sužavėtas, o kaip tai saldu man
su tamsta, geroji, dviese pasibūti.
Seniai aš meldžiausi tokios valandėlės, –
dangus tiktai šiandien man ją dovanojo.
ELMIRA.
Ašai tenorėčiau, kad pasisakytum,
neslėpdamas nieko, – širdis ko ištroškus?
(Damisas praveria duris – pasirodo)
TARTIFAS.
Man būtų didžiausia, brangiausia malonė,
jei tamsta man leistumei sielą parodyt.
Galiu tai prisiekti, jei tuos, kur čia lankos
ir garbina tamstą, ir teko nupeikti –
visai tai nereiškia, kad tamstos nekęsčiau:
tyriausias vien jausmas taip rūpintis liepia...
ELMIRA.
Man sielą ganyti, nuo pragaro gelbėt.
TARTIFAS (imdamas Elmiros ranką ir spausdamas).
Tikrai taip, geroji, juk aš pasiryžęs...
ELMIRA.
Suspaudei taip skaudžiai...
TARTIFAS.
Iš jausmo karštumo,
aš juk nenorėjau įskaudinti tamstos,
(deda ranką ant Elmiros kelio).
ELMIRA.
Ko tamstos ranka čia užklydo ieškoti?
TARTIFAS.
Tik pačiupinėjau, koks rūbo švelnumas.
ELMIRA.
Ai, meldžiamas, liaukis – mane kuteni juk.
(Elmira atstumia savo fotelį, Tartifas savąjį prie jos traukia).
TARTIFAS. (čiupinėdamas Elmiros fichu).
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Orgonas taip ilgai netiki, kad Tartifas yra apgavikas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Orgonas Tartifą vertina pagal tai, ką mato iš šalies: bažnyčioje šis meldėsi taip, kad visi stebėjosi, o iš gautų dovanų pusę grąžindavo. Orgonas sako, kad pasikvietė jį pas save „supratęs dangaus įkvėpimą“. Kuo labiau šeima Tartifą kaltina, tuo tvirčiau Orgonas jo laikosi: „juoba užsispyręs aš jojo laikysiuos“. Net Elmirai jis atsako: „bet nepasakysiu, nes nepamatysiu.“ Tik pats išgirdęs Tartifą savo ausimis jis pripažįsta: „Suklydau, suklydau...“
Rašiniui: TikėjimasDora
2. Kaip Tartifas naudojasi religija savo tikslams? Remkis keliomis scenomis.
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kleantas tokį žmogų apibūdina iš anksto: jis „dorove pirkliauja“. Tartifas pasirodo scenoje garsiai kalbėdamas apie savo atgailą, kad išgirstų Dorina. Elmirai meilę jis aiškina tuo, kad Viešpats grožį leidęs, „kad ji mus žavėtų, pažadintų meilę“. Damisui jį apkaltinus, jis vaidina nuolankų nusidėjėlį, ir Orgonas juo patiki dar labiau. Orgono turtą jis priima žodžiais „Jei Viešpats taip nori...“. Elmirai jis aiškina, kad sąžinės sienas galima „ištempti“ ir kad „blogą tedaro vien garsas pasklidęs“. Pabaigoje, kai dangaus vardas nebetinka, jis sako, kad jam liepia „ištikimumas karaliui“.
Rašiniui: DoraTikėjimas
3. Kaip pjesėje susiduria tėvo valdžia ir šeimos narių valia?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Orgonas mano, kad jo noro pakanka: „o jeigu aš noriu, tai to ir užtenka.“ Jis sulaužo Valerui duotą žodį, o Marijona prisipažįsta: „Mes tėvo taip bijom“. Damisą, sakiusį tiesą, tėvas išvaro iš namų ir prakeikia, o Tartifui užrašo visą turtą. Kai Marijona klūpo ir maldauja, Orgonas sau liepia: „Širdie, tu laikykis“. Šeima tėvui priešintis gali tik gudrumu, kaip daro Dorina ir Elmira. Akla tėvo valia vos nepražudo visos šeimos, ir ją išgelbsti tik karalius. Pabaigoje Orgonas vėl sprendžia vienas, tik šįkart gerai.
Rašiniui: ValdžiaLaisvėMeilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.