ELMIRA.
Ašai tenorėčiau, kad pasisakytum,
neslėpdamas nieko, – širdis ko ištroškus?
(Damisas praveria duris – pasirodo)
TARTIFAS.
Man būtų didžiausia, brangiausia malonė,
jei tamsta man leistumei sielą parodyt.
Galiu tai prisiekti, jei tuos, kur čia lankos
ir garbina tamstą, ir teko nupeikti –
visai tai nereiškia, kad tamstos nekęsčiau:
tyriausias vien jausmas taip rūpintis liepia...
ELMIRA.
Man sielą ganyti, nuo pragaro gelbėt.
TARTIFAS (imdamas Elmiros ranką ir spausdamas).
Tikrai taip, geroji, juk aš pasiryžęs...
ELMIRA.
Suspaudei taip skaudžiai...
TARTIFAS.
Iš jausmo karštumo,
aš juk nenorėjau įskaudinti tamstos,
(deda ranką ant Elmiros kelio).
ELMIRA.
Ko tamstos ranka čia užklydo ieškoti?
TARTIFAS.
Tik pačiupinėjau, koks rūbo švelnumas.
ELMIRA.
Ai, meldžiamas, liaukis – mane kuteni juk.
(Elmira atstumia savo fotelį, Tartifas savąjį prie jos traukia).
TARTIFAS. (čiupinėdamas Elmiros fichu).
Dievuli brangiausias, kokie mezginėliai –
tikrasis stebuklas, kaip čia padaryta...
ELMIRA.
Gražiai padaryta. Tačiau aš norėčiau
kai ką ir iš tamstos paties sužinoti.
Neva mano vyras sumanęs Marijoną
išleisti už tamstos, ar tai būt teisybė?
TARTIFAS.
Kažin ką man sakė... tačiau, gerbiamoji,
kitokią aš laimę esu jau pamatęs,
kitur mane traukia šviesus spindulėlis.
ELMIRA.
Jau žemės dalykai nedžiugina tamstos.
TARTIFAS.
Ir mano krūtinėj širdis ne akmuo juk...
ELMIRA.
Bet kyla tas jausmas stačiai į padanges,
ir niekas, o niekas jo nebesulaiko.
TARTIFAS:
Jei mylime dangų už viską labiausiai,
tai nenuslopina širdžių mūs troškimo.
Juk Viešpats grožybę pasauly tam leido,
kad ji mus žavėtų, pažadintų meilę.
Žiūriu štai į tamstos tiek tobulą grožį –
lenkiuosi, stebiuosi, svajoju, nerimstu
didžiausiąjį Viešpaties meną išvydęs,
kuriam Jisai pats savo atvaizdą piešė.
Štai tamstos vergijoj ašai pasijutęs,
pabūgau, kad velnias jau pinkles man stato.
Buvau pasiryžęs akių nepakelti,
manydams, jog tamsta kliudai man pelnytis
dangaus karalystę; norėjau kovoti, –
staiga tik man aišku visai pasidarė:
tas geismas – nekaltas, nors degina širdį,
jis sielai pavojaus nė kiek nesudaro.
Sutaikint mokėsiu. Dabar aš tik laukiu
iš tamstos gėrybės, kada padarysi
mane laimingiausią. Tark vilties žodelį.
ELMIRA.
Tas pasireiškimas toks karštas, meilingas,
bet, tiesą pasakius, labai netikėtas.
Turėtumei tamsta krūtinę šarvoti:
žmonių akyse toks esi dievamylis.
TARTIFAS.
Tegul dievamylis, žmogus juk esu aš
ir nebegaliu nei protauti, nei spirtis,
išvydęs tokios štai grožybės stebuklą.
Gal tai ir keistoka kalba mano lūpos,
bet aš juk ne angels, jei ir nusidėjau
pamilęs taip tamstą – kaltybė ne mano.
Kai tiktai išvydau – likau sužavėtas:
man nebepadėjo nei melstis, nei verkti,
nei kūną kankinti: šviesiosios būtybės
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Orgonas taip ilgai netiki, kad Tartifas yra apgavikas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Orgonas Tartifą vertina pagal tai, ką mato iš šalies: bažnyčioje šis meldėsi taip, kad visi stebėjosi, o iš gautų dovanų pusę grąžindavo. Orgonas sako, kad pasikvietė jį pas save „supratęs dangaus įkvėpimą“. Kuo labiau šeima Tartifą kaltina, tuo tvirčiau Orgonas jo laikosi: „juoba užsispyręs aš jojo laikysiuos“. Net Elmirai jis atsako: „bet nepasakysiu, nes nepamatysiu.“ Tik pats išgirdęs Tartifą savo ausimis jis pripažįsta: „Suklydau, suklydau...“
Rašiniui: TikėjimasDora
2. Kaip Tartifas naudojasi religija savo tikslams? Remkis keliomis scenomis.
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kleantas tokį žmogų apibūdina iš anksto: jis „dorove pirkliauja“. Tartifas pasirodo scenoje garsiai kalbėdamas apie savo atgailą, kad išgirstų Dorina. Elmirai meilę jis aiškina tuo, kad Viešpats grožį leidęs, „kad ji mus žavėtų, pažadintų meilę“. Damisui jį apkaltinus, jis vaidina nuolankų nusidėjėlį, ir Orgonas juo patiki dar labiau. Orgono turtą jis priima žodžiais „Jei Viešpats taip nori...“. Elmirai jis aiškina, kad sąžinės sienas galima „ištempti“ ir kad „blogą tedaro vien garsas pasklidęs“. Pabaigoje, kai dangaus vardas nebetinka, jis sako, kad jam liepia „ištikimumas karaliui“.
Rašiniui: DoraTikėjimas
3. Kaip pjesėje susiduria tėvo valdžia ir šeimos narių valia?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Orgonas mano, kad jo noro pakanka: „o jeigu aš noriu, tai to ir užtenka.“ Jis sulaužo Valerui duotą žodį, o Marijona prisipažįsta: „Mes tėvo taip bijom“. Damisą, sakiusį tiesą, tėvas išvaro iš namų ir prakeikia, o Tartifui užrašo visą turtą. Kai Marijona klūpo ir maldauja, Orgonas sau liepia: „Širdie, tu laikykis“. Šeima tėvui priešintis gali tik gudrumu, kaip daro Dorina ir Elmira. Akla tėvo valia vos nepražudo visos šeimos, ir ją išgelbsti tik karalius. Pabaigoje Orgonas vėl sprendžia vienas, tik šįkart gerai.
Rašiniui: ValdžiaLaisvėMeilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.