Tartiufas43-49 psl. · apie 15 min.
III veiksmas55% kūrinio
43 psl.

ELMIRA.

Ašai tenorėčiau, kad pasisakytum,

neslėpdamas nieko, – širdis ko ištroškus?

(Damisas praveria duris – pasirodo)

TARTIFAS.

Man būtų didžiausia, brangiausia malonė,

jei tamsta man leistumei sielą parodyt.

Galiu tai prisiekti, jei tuos, kur čia lankos

ir garbina tamstą, ir teko nupeikti –

visai tai nereiškia, kad tamstos nekęsčiau:

tyriausias vien jausmas taip rūpintis liepia...

ELMIRA.

Man sielą ganyti, nuo pragaro gelbėt.

TARTIFAS (imdamas Elmiros ranką ir spausdamas).

Tikrai taip, geroji, juk aš pasiryžęs...

ELMIRA.

Suspaudei taip skaudžiai...

TARTIFAS.

Iš jausmo karštumo,

aš juk nenorėjau įskaudinti tamstos,

(deda ranką ant Elmiros kelio).

ELMIRA.

Ko tamstos ranka čia užklydo ieškoti?

TARTIFAS.

Tik pačiupinėjau, koks rūbo švelnumas.

ELMIRA.

Ai, meldžiamas, liaukis – mane kuteni juk.

(Elmira atstumia savo fotelį, Tartifas savąjį prie jos traukia).

TARTIFAS. (čiupinėdamas Elmiros fichu).

44 psl.

Dievuli brangiausias, kokie mezginėliai –

tikrasis stebuklas, kaip čia padaryta...

ELMIRA.

Gražiai padaryta. Tačiau aš norėčiau

kai ką ir iš tamstos paties sužinoti.

Neva mano vyras sumanęs Marijoną

išleisti už tamstos, ar tai būt teisybė?

TARTIFAS.

Kažin ką man sakė... tačiau, gerbiamoji,

kitokią aš laimę esu jau pamatęs,

kitur mane traukia šviesus spindulėlis.

ELMIRA.

Jau žemės dalykai nedžiugina tamstos.

TARTIFAS.

Ir mano krūtinėj širdis ne akmuo juk...

ELMIRA.

Bet kyla tas jausmas stačiai į padanges,

ir niekas, o niekas jo nebesulaiko.

TARTIFAS:

Jei mylime dangų už viską labiausiai,

tai nenuslopina širdžių mūs troškimo.

Juk Viešpats grožybę pasauly tam leido,

kad ji mus žavėtų, pažadintų meilę.

Žiūriu štai į tamstos tiek tobulą grožį –

lenkiuosi, stebiuosi, svajoju, nerimstu

didžiausiąjį Viešpaties meną išvydęs,

kuriam Jisai pats savo atvaizdą piešė.

Štai tamstos vergijoj ašai pasijutęs,

45 psl.

pabūgau, kad velnias jau pinkles man stato.

Buvau pasiryžęs akių nepakelti,

manydams, jog tamsta kliudai man pelnytis

dangaus karalystę; norėjau kovoti, –

staiga tik man aišku visai pasidarė:

tas geismas – nekaltas, nors degina širdį,

jis sielai pavojaus nė kiek nesudaro.

Sutaikint mokėsiu. Dabar aš tik laukiu

iš tamstos gėrybės, kada padarysi

mane laimingiausią. Tark vilties žodelį.

ELMIRA.

Tas pasireiškimas toks karštas, meilingas,

bet, tiesą pasakius, labai netikėtas.

Turėtumei tamsta krūtinę šarvoti:

žmonių akyse toks esi dievamylis.

TARTIFAS.

Tegul dievamylis, žmogus juk esu aš

ir nebegaliu nei protauti, nei spirtis,

išvydęs tokios štai grožybės stebuklą.

Gal tai ir keistoka kalba mano lūpos,

bet aš juk ne angels, jei ir nusidėjau

pamilęs taip tamstą – kaltybė ne mano.

Kai tiktai išvydau – likau sužavėtas:

man nebepadėjo nei melstis, nei verkti,

nei kūną kankinti: šviesiosios būtybės

46 psl.

tas tobulas grožis man pančius uždėjo.

Tai atsidūsimais, tai žvilgsniais ne sykį

sakiau, ką štai žodžiais išdrįstu sakyti.

O jei nematuota gėrybė be krašto,

man teiktųsi laimę atnešt, dovanoti,

tai širdį po kojų aš tamstai padėsiu,

aš melsiuosi tamstai, kaip niekas pasauly.

O garbei pavojus tai jokis negresia:

aš neišplepėsiu, aš nepasigirsiu,

dažnai kaip padaro galantai prijunkę,

kurie tik ir skelbia, kas jiems patikėta.

Bet kas taip slapčiausia ugnim užsidegęs

ir moka sau gerąjį vardą pelnytis,

su tokiu, tikra būk, – smagumas didžiausias:

daug džiaugsmo, daug laimės – be triukšmo, be baimės.

ELMIRA.

Girdžiu ir klausausi. Toksai kalbingumas

gan karštą troškimą parodyti steigias.

Tačiau, aš stebiuosi, kaip tai neatėjo

į galvą, kad vyrui galiu pasakyti,

o tamstos tos rūšies jausmai gal nukreipti

palankią jo sielą į kitą jau pusę

ir priešingą jausmą krūtinėj įdiegti.

TARTIFAS.

47 psl.

Aš tamstą pažįstu: atleisi man drąsą,

nes angelo širdį krūtinėj nešioji,

o gal ir suprasi silpnybę žmogaus to,

kurs nebepajėgia jau nei atsispirti,

nei kur pasislėpti nuo karščio tos meilės.

Kas gali iškęsti tą grožį matydams;

žmogus turi kūną – o akys juk mato.

ELMIRA.

Kita moteriškė kitaip gal darytų, –

ašai pasiryžus prieš vyrą tylėti,

bet man atsilyginti tamsta turėsi.

Paveikti tat reikia taip poną Orgoną,

kad leistų Marijonai tekėt už Valero.

Turi tai nelaukdamas pats padaryti.

IV reginys.

ELMIRA, DAMISAS, TARTIFAS,

DAMISAS. (išpuldamas iš kambarėlio, kur buvo pasislėpęs).

Ne, ne, mano motin, aš šito neleisiu:

turėtų visi tai girdėti, žinoti,

ką aš čia girdėjau. Dangus man norėjo

aiškiausiai parodyt, kaip man pasielgti

su šituo begėdžiu, nes jojo puikybė

ir jo veidmainystė man širdį paėdė.

Aš tėvui tat visa tuojau pasakysiu:

dienos šviesoje jisai turi matyti

48 psl.

tą biaurųjį niekšą, kurs tamstai išdrįso...

ELMIRA.

Ne taip jau, Damisai, manau, jog užtenka,

jei jis padarytų, ko aš paprašysiu.

Žadėjau tylėti. Ar tu man ardysi

sumegztąjį planą? Aš niekad nemėgstu

del mažmožio kokio tuoj triukšmą daryti,

kas ką paplėpėjo – tuoj vyrui nunešti, –

pati pasijuoksiu, kam erzinti vyrą...

DAMISAS.

Kaip tamsta prireikia, taip tamsta elgiesi,

o man tai kitoniškai reik pasielgti.

Kam jįjį dangstyti? Ar tam, kad iš mano

teisingo piktumo šaipytųsi linksmas?

Jisai pažabojo ir valdo mūs tėvą,

visiems tik gadina ir man, ir Valerui.

Dabar atsirado puikiausioji proga

jam kaukę nuplėšti. To nepražiopsosiu

ELMIRA.

Damisai...

DAMISAS.

Dabar tai atleisi man tamsta:

be galo džiaugiuosi atkeršyt galėsiąs –

to laukiau, svajojau. Aš kirminui šitam

tuoj galvą sutrinsiu. Prašau nebandyti,

neįtikinėti – aš nedovanosiu!

V reginys.

49 psl.

ORGONAS, ELMIRA, DAMISAS, TARTIFAS.

DAMISAS

Tėveli, štai tamstos tą užsispyrimą

gal įvykis naujas sujudint galėtų.

Iš tikro, stebėsies išvydęs, kuo šitas

ponulis atmoka už tamstos gerumą.

Patsai aš girdėjau, kaip karščio pagautas

jis pamotę mano į nuodėmę traukė,

ją piršos mylėti, viliojo biauriausiai.

Del savo kuklumo ji tamstai neskųs jo,

bet aš nutylėdamas – tėvą įžeisčiau.

ELMIRA.

Sakiau ir sakysiu: nereik moteriškei,

tuoj bėgti pas vyrą sakytis, kas ką jai

tuščiai paplepėjo, jam drumsti ramybę.

Jei būtum, Damisai, manim patikėjęs,

tat būtum paklausęs.

VI reginys.

ORGONAS, DAMISAS, TARTIFAS.

ORGONAS.

Tu Viešpatie mielas, ar būt tai teisybė?

TARTIFAS.

O broli, o broli, aš piktadarys ir

aš kaltininkas, aš nuodėmių pilnas,

aš niekšas didžiausias. Nėra valandėlės

laisvos nuo kaltybės, nuo purvo ir melo.

Nors skųstų mane, kaip kas tik įmanydams –

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Orgonas taip ilgai netiki, kad Tartifas yra apgavikas?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Orgonas Tartifą vertina pagal tai, ką mato iš šalies: bažnyčioje šis meldėsi taip, kad visi stebėjosi, o iš gautų dovanų pusę grąžindavo. Orgonas sako, kad pasikvietė jį pas save „supratęs dangaus įkvėpimą“. Kuo labiau šeima Tartifą kaltina, tuo tvirčiau Orgonas jo laikosi: „juoba užsispyręs aš jojo laikysiuos“. Net Elmirai jis atsako: „bet nepasakysiu, nes nepamatysiu.“ Tik pats išgirdęs Tartifą savo ausimis jis pripažįsta: „Suklydau, suklydau...“

Rašiniui: TikėjimasDora

2. Kaip Tartifas naudojasi religija savo tikslams? Remkis keliomis scenomis.

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kleantas tokį žmogų apibūdina iš anksto: jis „dorove pirkliauja“. Tartifas pasirodo scenoje garsiai kalbėdamas apie savo atgailą, kad išgirstų Dorina. Elmirai meilę jis aiškina tuo, kad Viešpats grožį leidęs, „kad ji mus žavėtų, pažadintų meilę“. Damisui jį apkaltinus, jis vaidina nuolankų nusidėjėlį, ir Orgonas juo patiki dar labiau. Orgono turtą jis priima žodžiais „Jei Viešpats taip nori...“. Elmirai jis aiškina, kad sąžinės sienas galima „ištempti“ ir kad „blogą tedaro vien garsas pasklidęs“. Pabaigoje, kai dangaus vardas nebetinka, jis sako, kad jam liepia „ištikimumas karaliui“.

Rašiniui: DoraTikėjimas

3. Kaip pjesėje susiduria tėvo valdžia ir šeimos narių valia?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Orgonas mano, kad jo noro pakanka: „o jeigu aš noriu, tai to ir užtenka.“ Jis sulaužo Valerui duotą žodį, o Marijona prisipažįsta: „Mes tėvo taip bijom“. Damisą, sakiusį tiesą, tėvas išvaro iš namų ir prakeikia, o Tartifui užrašo visą turtą. Kai Marijona klūpo ir maldauja, Orgonas sau liepia: „Širdie, tu laikykis“. Šeima tėvui priešintis gali tik gudrumu, kaip daro Dorina ir Elmira. Akla tėvo valia vos nepražudo visos šeimos, ir ją išgelbsti tik karalius. Pabaigoje Orgonas vėl sprendžia vienas, tik šįkart gerai.

Rašiniui: ValdžiaLaisvėMeilė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.