pabūgau, kad velnias jau pinkles man stato.
Buvau pasiryžęs akių nepakelti,
manydams, jog tamsta kliudai man pelnytis
dangaus karalystę; norėjau kovoti, –
staiga tik man aišku visai pasidarė:
tas geismas – nekaltas, nors degina širdį,
jis sielai pavojaus nė kiek nesudaro.
Sutaikint mokėsiu. Dabar aš tik laukiu
iš tamstos gėrybės, kada padarysi
mane laimingiausią. Tark vilties žodelį.
ELMIRA.
Tas pasireiškimas toks karštas, meilingas,
bet, tiesą pasakius, labai netikėtas.
Turėtumei tamsta krūtinę šarvoti:
žmonių akyse toks esi dievamylis.
TARTIFAS.
Tegul dievamylis, žmogus juk esu aš
ir nebegaliu nei protauti, nei spirtis,
išvydęs tokios štai grožybės stebuklą.
Gal tai ir keistoka kalba mano lūpos,
bet aš juk ne angels, jei ir nusidėjau
pamilęs taip tamstą – kaltybė ne mano.
Kai tiktai išvydau – likau sužavėtas:
man nebepadėjo nei melstis, nei verkti,
nei kūną kankinti: šviesiosios būtybės
tas tobulas grožis man pančius uždėjo.
Tai atsidūsimais, tai žvilgsniais ne sykį
sakiau, ką štai žodžiais išdrįstu sakyti.
O jei nematuota gėrybė be krašto,
man teiktųsi laimę atnešt, dovanoti,
tai širdį po kojų aš tamstai padėsiu,
aš melsiuosi tamstai, kaip niekas pasauly.
O garbei pavojus tai jokis negresia:
aš neišplepėsiu, aš nepasigirsiu,
dažnai kaip padaro galantai prijunkę,
kurie tik ir skelbia, kas jiems patikėta.
Bet kas taip slapčiausia ugnim užsidegęs
ir moka sau gerąjį vardą pelnytis,
su tokiu, tikra būk, – smagumas didžiausias:
daug džiaugsmo, daug laimės – be triukšmo, be baimės.
ELMIRA.
Girdžiu ir klausausi. Toksai kalbingumas
gan karštą troškimą parodyti steigias.
Tačiau, aš stebiuosi, kaip tai neatėjo
į galvą, kad vyrui galiu pasakyti,
o tamstos tos rūšies jausmai gal nukreipti
palankią jo sielą į kitą jau pusę
ir priešingą jausmą krūtinėj įdiegti.
TARTIFAS.
Aš tamstą pažįstu: atleisi man drąsą,
nes angelo širdį krūtinėj nešioji,
o gal ir suprasi silpnybę žmogaus to,
kurs nebepajėgia jau nei atsispirti,
nei kur pasislėpti nuo karščio tos meilės.
Kas gali iškęsti tą grožį matydams;
žmogus turi kūną – o akys juk mato.
ELMIRA.
Kita moteriškė kitaip gal darytų, –
ašai pasiryžus prieš vyrą tylėti,
bet man atsilyginti tamsta turėsi.
Paveikti tat reikia taip poną Orgoną,
kad leistų Marijonai tekėt už Valero.
Turi tai nelaukdamas pats padaryti.
IV reginys.
ELMIRA, DAMISAS, TARTIFAS,
DAMISAS. (išpuldamas iš kambarėlio, kur buvo pasislėpęs).
Ne, ne, mano motin, aš šito neleisiu:
turėtų visi tai girdėti, žinoti,
ką aš čia girdėjau. Dangus man norėjo
aiškiausiai parodyt, kaip man pasielgti
su šituo begėdžiu, nes jojo puikybė
ir jo veidmainystė man širdį paėdė.
Aš tėvui tat visa tuojau pasakysiu:
dienos šviesoje jisai turi matyti
tą biaurųjį niekšą, kurs tamstai išdrįso...
ELMIRA.
Ne taip jau, Damisai, manau, jog užtenka,
jei jis padarytų, ko aš paprašysiu.
Žadėjau tylėti. Ar tu man ardysi
sumegztąjį planą? Aš niekad nemėgstu
del mažmožio kokio tuoj triukšmą daryti,
kas ką paplėpėjo – tuoj vyrui nunešti, –
pati pasijuoksiu, kam erzinti vyrą...
DAMISAS.
Kaip tamsta prireikia, taip tamsta elgiesi,
o man tai kitoniškai reik pasielgti.
Kam jįjį dangstyti? Ar tam, kad iš mano
teisingo piktumo šaipytųsi linksmas?
Jisai pažabojo ir valdo mūs tėvą,
visiems tik gadina ir man, ir Valerui.
Dabar atsirado puikiausioji proga
jam kaukę nuplėšti. To nepražiopsosiu
ELMIRA.
Damisai...
DAMISAS.
Dabar tai atleisi man tamsta:
be galo džiaugiuosi atkeršyt galėsiąs –
to laukiau, svajojau. Aš kirminui šitam
tuoj galvą sutrinsiu. Prašau nebandyti,
neįtikinėti – aš nedovanosiu!
V reginys.
ORGONAS, ELMIRA, DAMISAS, TARTIFAS.
DAMISAS
Tėveli, štai tamstos tą užsispyrimą
gal įvykis naujas sujudint galėtų.
Iš tikro, stebėsies išvydęs, kuo šitas
ponulis atmoka už tamstos gerumą.
Patsai aš girdėjau, kaip karščio pagautas
jis pamotę mano į nuodėmę traukė,
ją piršos mylėti, viliojo biauriausiai.
Del savo kuklumo ji tamstai neskųs jo,
bet aš nutylėdamas – tėvą įžeisčiau.
ELMIRA.
Sakiau ir sakysiu: nereik moteriškei,
tuoj bėgti pas vyrą sakytis, kas ką jai
tuščiai paplepėjo, jam drumsti ramybę.
Jei būtum, Damisai, manim patikėjęs,
tat būtum paklausęs.
VI reginys.
ORGONAS, DAMISAS, TARTIFAS.
ORGONAS.
Tu Viešpatie mielas, ar būt tai teisybė?
TARTIFAS.
O broli, o broli, aš piktadarys ir
aš kaltininkas, aš nuodėmių pilnas,
aš niekšas didžiausias. Nėra valandėlės
laisvos nuo kaltybės, nuo purvo ir melo.
Nors skųstų mane, kaip kas tik įmanydams –
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Orgonas taip ilgai netiki, kad Tartifas yra apgavikas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Orgonas Tartifą vertina pagal tai, ką mato iš šalies: bažnyčioje šis meldėsi taip, kad visi stebėjosi, o iš gautų dovanų pusę grąžindavo. Orgonas sako, kad pasikvietė jį pas save „supratęs dangaus įkvėpimą“. Kuo labiau šeima Tartifą kaltina, tuo tvirčiau Orgonas jo laikosi: „juoba užsispyręs aš jojo laikysiuos“. Net Elmirai jis atsako: „bet nepasakysiu, nes nepamatysiu.“ Tik pats išgirdęs Tartifą savo ausimis jis pripažįsta: „Suklydau, suklydau...“
Rašiniui: TikėjimasDora
2. Kaip Tartifas naudojasi religija savo tikslams? Remkis keliomis scenomis.
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kleantas tokį žmogų apibūdina iš anksto: jis „dorove pirkliauja“. Tartifas pasirodo scenoje garsiai kalbėdamas apie savo atgailą, kad išgirstų Dorina. Elmirai meilę jis aiškina tuo, kad Viešpats grožį leidęs, „kad ji mus žavėtų, pažadintų meilę“. Damisui jį apkaltinus, jis vaidina nuolankų nusidėjėlį, ir Orgonas juo patiki dar labiau. Orgono turtą jis priima žodžiais „Jei Viešpats taip nori...“. Elmirai jis aiškina, kad sąžinės sienas galima „ištempti“ ir kad „blogą tedaro vien garsas pasklidęs“. Pabaigoje, kai dangaus vardas nebetinka, jis sako, kad jam liepia „ištikimumas karaliui“.
Rašiniui: DoraTikėjimas
3. Kaip pjesėje susiduria tėvo valdžia ir šeimos narių valia?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Orgonas mano, kad jo noro pakanka: „o jeigu aš noriu, tai to ir užtenka.“ Jis sulaužo Valerui duotą žodį, o Marijona prisipažįsta: „Mes tėvo taip bijom“. Damisą, sakiusį tiesą, tėvas išvaro iš namų ir prakeikia, o Tartifui užrašo visą turtą. Kai Marijona klūpo ir maldauja, Orgonas sau liepia: „Širdie, tu laikykis“. Šeima tėvui priešintis gali tik gudrumu, kaip daro Dorina ir Elmira. Akla tėvo valia vos nepražudo visos šeimos, ir ją išgelbsti tik karalius. Pabaigoje Orgonas vėl sprendžia vienas, tik šįkart gerai.
Rašiniui: ValdžiaLaisvėMeilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.