Tartiufas50-54 psl. · apie 10 min.
III veiksmas61% kūrinio
50 psl.

ašai pasižeminęs priimu visa:

nepratęs aš teisintis, tai man netinka.

Klausyk, ką jie sako, duris man parodyk:

viešėti pas tamstą toks niekšas negali.

Aš gėdą priimsiu, – aš jos nusipelnęs.

ORGONAS (Damisui).

Kaip tu išdrįsai, tu melagi, begėdi,

šlykščiai taip įtarti tą aukštą dorovę?!

DAMISAS.

Gana tam veidmainiui meiliam apsimesti,

jis tamstai bematant teisus tuoj palieka.

ORGONAS.

Valdyki prakeiktąjį savo liežuvį!

TARTIFAS.

Jam leiski kalbėti, nebark, – jis nekaltas,

geriau juo tikėti, gal... jis ir neklysta.

Už ką jau man rodyti tokį gerumą,

juk niekas nežino, ko vertas esu aš.

Jei spręsi iš to, kaip aš tamstai atrodau,

gali apsirikti, o to reik bijoti,

aš toks, kaip jie sako, nors daug kas ir taria,

jog geras esu aš. Aš niekšas, teisybė.

(Damisui) Sūnau mano mielas, sakyk dar, ką nori:

vagim, plėšiku nors ir žmogžudžiu šauki

įtark kokia nori mane dar niekšybe –

klaupiuos ir kentėsiu, aš to ir tevertas.

51 psl.

ORGONAS (Tartifui).

O broli, per daug jau. (Damisui) Begėdi, griaudinkis!

DAMISAS.

Ar jau taip apjakęs, kad ta veidmainystė

ORGONAS.

Nutilk tu, biaurybe, (Tartifui) neklūpoki, broli,

(Damisui) Tu niekšas!..

DAMISAS.

Jis gali...

ORGONAS.

Nė žodžio!..

DAMISAS.

Pasiusiu!

ORGONAS.

Jei dar prasižiosi – tau sprandą nusuksiu.

TARTIFAS.

Brangus mano broli, del Dievo, maldauju

nebausk jo taip skaudžiai, man tūkstantį kartų

geriau, kad kentėčiau patsai, kaip matyti,

kad jis už mane taip išbartas ir kenčia.

ORGONAS. (Damisui)

Koks tu nedėkingas.

TARTIFAS.

Atleiski jam, broli,

jei reikia, aš klupščias malonės maldauju

(Puldamas ant kelių bučiuoja Orgoną)

ORGONAS.

(puldamas ant kelių bučiuoja Tartifą)

Juokies, tur būt, tamsta! (Damisui) Žiūrėk, koks jis geras

DAMISAS.

Bet tėve...

ORGONAS.

Nė žodžio.

DAMISAS.

O kaip man tylėti...

ORGONAS.

Nurimk, pasakyta. Žinau aš jūs klastą,

prieš šventą tą žmogų visi susibūrėt,

52 psl.

pati ir vaikai, ir tarnai pasileidę

jį norit išvyti, bet jūsų piktumas

manęs neįtikins, ką norit sakykit,

juoba užsispyręs aš jojo laikysiuos:

jis bus mano žentas, Marijonos bus vyras.

DAMISAS.

Argi ją varysi varu už Tartifo?

ORGONAS.

Tur tėvo klausyti, ištvirkeli vienas.

Jūs greit pamatysit, kieno čia valia bus.

Aš tau įsakau, tu melagi begėdi,

eik klūpščiau maldauti, kad jis tau atleistų.

DAMISAS.

Ašai to gyvatės, kuris taip mokėjo...

ORGONAS (Tartifui).

Tu dar nesiliausi jį niekinęs? – Lazdą,

duok lazdą: nereik jo užstoti! (Sūnui) Eik laukan

iš mano namų kuo greičiausiai, biaurybe,

ir kad niekados nebedrįstum sugrįžti!

DAMISAS.

Gerai, aš išeisiu.

ORGONAS.

Šalin iš akių man!

Nė vieno skatiko iš tėvo negausi –

tave aš prakeikiu!

VII reginys.

ORGONAS, TARTIFAS.

ORGONAS.

Taip įžeidė tamstą, tokį šventą žmogų!

TARTIFAS.

Dangau jam atleiski, kad pikto man geidė.

53 psl.

Kad tamsta žinotum, koks aš nelaimingas:

prieš brolį geriausią mane apkalbėjo.

ORGONAS.

Deja...

TARTIFAS.

Pagalvoti baisu man šiandieną,

manęs kaip nekenčia! Už ką jie nekenčia?

Ar ką nors kam blogo esu aš padaręs?

Man širdį taip spaudžia, man akys aptemo,

ir mintys iškriko... o gal aš jau mirštu?..

ORGONAS.

Biaurybe, gailiuosi, tavęs nenudėjęs

čia pat šitoj vietoj! (Tartifui) O mielasai broli,

prašau nesijaudink, tai gali pakenkti.

TARTIFAS.

Trumpai tą dalyką išspręsti mums reikia.

Matydams, kiek nerimo kyla aplinkui,

manau, jog man reikia iš čia pasitraukti.

ORGONAS.

Ar tamsta juokiesi?

TARTIFAS.

Manęs čia nekenčia

ir stengias, kad tamsta manim netikėtum.

ORGONAS.

Tegul sau jie stengias, ar aš jų klausysiu?

TARTIFAS.

Ar liausis jie dirbę? – ir gal atsitikti,

kuo netiki šiandien – rytoj patikėsi.

ORGONAS.

Aš? – niekad, o broli...

TARTIFAS.

Žmona jei norėtų...

ORGONAS.

Nė jos neklausysiu.

TARTIFAS.

Bet leisk pasitraukti,

54 psl.

nurims tie liežuviai, ir tamstai geriau bus.

ORGONAS.

Neleisiu, neleisiu, esi man gyvybė!

TARTIFAS.

Turiu nusileisti ir pasiaukoti,

bet jei tik sutiktum...

ORGONAS.

Aaa!..

TARTIFAS.

Tai nebekalbėsiu.

Dabar jau kitoniškai elgtis man reikia,

Didi bičiulystė, garbė tos pastogės

tikrai reikalauja, kad aš į tą pusę,

kur tamstos žmona bus, – nė nepažiūrėčiau.

ORGONAS.

Ją tyčia turi kuo dažniausiai ją lankyti:

didžiausias smagumas tą visą jų gaują

jau taip privaryti, kad plyštų iš pikčio.

Lai žiūri, lai mato su ja šnekučiuojant.

O tai dar ne viskas: labiau jiems įveikti

paveldysi mano namus – nejuokuoju:

bičiulis ir žentas man būsi brangesnis

už sūnų, už žmoną. Ir visą tau turtą

tuojau atiduodu, sutik tik priimti.

TARTIFAS.

Jei Viešpats taip nori...

ORGONAS.

Tu mano vargšelis!

Eiva, – tau rašyte viską užrašysiu,

o juos – lai pavydas visus susprogina,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Orgonas taip ilgai netiki, kad Tartifas yra apgavikas?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Orgonas Tartifą vertina pagal tai, ką mato iš šalies: bažnyčioje šis meldėsi taip, kad visi stebėjosi, o iš gautų dovanų pusę grąžindavo. Orgonas sako, kad pasikvietė jį pas save „supratęs dangaus įkvėpimą“. Kuo labiau šeima Tartifą kaltina, tuo tvirčiau Orgonas jo laikosi: „juoba užsispyręs aš jojo laikysiuos“. Net Elmirai jis atsako: „bet nepasakysiu, nes nepamatysiu.“ Tik pats išgirdęs Tartifą savo ausimis jis pripažįsta: „Suklydau, suklydau...“

Rašiniui: TikėjimasDora

2. Kaip Tartifas naudojasi religija savo tikslams? Remkis keliomis scenomis.

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kleantas tokį žmogų apibūdina iš anksto: jis „dorove pirkliauja“. Tartifas pasirodo scenoje garsiai kalbėdamas apie savo atgailą, kad išgirstų Dorina. Elmirai meilę jis aiškina tuo, kad Viešpats grožį leidęs, „kad ji mus žavėtų, pažadintų meilę“. Damisui jį apkaltinus, jis vaidina nuolankų nusidėjėlį, ir Orgonas juo patiki dar labiau. Orgono turtą jis priima žodžiais „Jei Viešpats taip nori...“. Elmirai jis aiškina, kad sąžinės sienas galima „ištempti“ ir kad „blogą tedaro vien garsas pasklidęs“. Pabaigoje, kai dangaus vardas nebetinka, jis sako, kad jam liepia „ištikimumas karaliui“.

Rašiniui: DoraTikėjimas

3. Kaip pjesėje susiduria tėvo valdžia ir šeimos narių valia?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Orgonas mano, kad jo noro pakanka: „o jeigu aš noriu, tai to ir užtenka.“ Jis sulaužo Valerui duotą žodį, o Marijona prisipažįsta: „Mes tėvo taip bijom“. Damisą, sakiusį tiesą, tėvas išvaro iš namų ir prakeikia, o Tartifui užrašo visą turtą. Kai Marijona klūpo ir maldauja, Orgonas sau liepia: „Širdie, tu laikykis“. Šeima tėvui priešintis gali tik gudrumu, kaip daro Dorina ir Elmira. Akla tėvo valia vos nepražudo visos šeimos, ir ją išgelbsti tik karalius. Pabaigoje Orgonas vėl sprendžia vienas, tik šįkart gerai.

Rašiniui: ValdžiaLaisvėMeilė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.