nurims tie liežuviai, ir tamstai geriau bus.
ORGONAS.
Neleisiu, neleisiu, esi man gyvybė!
TARTIFAS.
Turiu nusileisti ir pasiaukoti,
bet jei tik sutiktum...
ORGONAS.
Aaa!..
TARTIFAS.
Tai nebekalbėsiu.
Dabar jau kitoniškai elgtis man reikia,
Didi bičiulystė, garbė tos pastogės
tikrai reikalauja, kad aš į tą pusę,
kur tamstos žmona bus, – nė nepažiūrėčiau.
ORGONAS.
Ją tyčia turi kuo dažniausiai ją lankyti:
didžiausias smagumas tą visą jų gaują
jau taip privaryti, kad plyštų iš pikčio.
Lai žiūri, lai mato su ja šnekučiuojant.
O tai dar ne viskas: labiau jiems įveikti
paveldysi mano namus – nejuokuoju:
bičiulis ir žentas man būsi brangesnis
už sūnų, už žmoną. Ir visą tau turtą
tuojau atiduodu, sutik tik priimti.
TARTIFAS.
Jei Viešpats taip nori...
ORGONAS.
Tu mano vargšelis!
Eiva, – tau rašyte viską užrašysiu,
o juos – lai pavydas visus susprogina,
IV veiksmas
I reginys.
KLEANTAS, TARTIFAS.
KLEANTAS.
Kalbų tiek pakilo, visi tik ir stebis, –
ne tamstos tai garbei, gali patikėti.
Džiaugiuosi galėsiąs nors porą žodelių
del šito dalyko su tamsta kalbėtis.
Sakysim, Damisas gal pasikarščiavo,
tiesos neturėjo tiek triukšmo daryti,
bet tikras krikščionis turėtų atleisti
ir širdžiai neduoti taip pykti ir keršyt.
Kaip tamsta su šituo sutikti galėjai,
kad tėvas iškeikęs lauk sūnų išvarė.
Jei tik paklausytum, nuo mažo lig seno
jau piktinas žmonės. Kalboms šitoms galą
patsai padarysi, jei Dievui pavedęs
piktumą ir kerštą – sutaikinsi juodu.
TARTIFAS.
Širdies gilumoje aš to tenorėčiau.
Tikėk, gerbiamasai, jam gero tetrokštu.
Atleidžiau Damisui. Dangus tačiau šičia
liepte lyg man liepia jam nenusileisti.
Damisui įėjus, reikės man išeiti:
jo pasielgimas baisus, negirdėtas,
ir mums susidūrus, gal vėl kas iškilti.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Orgonas taip ilgai netiki, kad Tartifas yra apgavikas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Orgonas Tartifą vertina pagal tai, ką mato iš šalies: bažnyčioje šis meldėsi taip, kad visi stebėjosi, o iš gautų dovanų pusę grąžindavo. Orgonas sako, kad pasikvietė jį pas save „supratęs dangaus įkvėpimą“. Kuo labiau šeima Tartifą kaltina, tuo tvirčiau Orgonas jo laikosi: „juoba užsispyręs aš jojo laikysiuos“. Net Elmirai jis atsako: „bet nepasakysiu, nes nepamatysiu.“ Tik pats išgirdęs Tartifą savo ausimis jis pripažįsta: „Suklydau, suklydau...“
Rašiniui: TikėjimasDora
2. Kaip Tartifas naudojasi religija savo tikslams? Remkis keliomis scenomis.
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kleantas tokį žmogų apibūdina iš anksto: jis „dorove pirkliauja“. Tartifas pasirodo scenoje garsiai kalbėdamas apie savo atgailą, kad išgirstų Dorina. Elmirai meilę jis aiškina tuo, kad Viešpats grožį leidęs, „kad ji mus žavėtų, pažadintų meilę“. Damisui jį apkaltinus, jis vaidina nuolankų nusidėjėlį, ir Orgonas juo patiki dar labiau. Orgono turtą jis priima žodžiais „Jei Viešpats taip nori...“. Elmirai jis aiškina, kad sąžinės sienas galima „ištempti“ ir kad „blogą tedaro vien garsas pasklidęs“. Pabaigoje, kai dangaus vardas nebetinka, jis sako, kad jam liepia „ištikimumas karaliui“.
Rašiniui: DoraTikėjimas
3. Kaip pjesėje susiduria tėvo valdžia ir šeimos narių valia?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Orgonas mano, kad jo noro pakanka: „o jeigu aš noriu, tai to ir užtenka.“ Jis sulaužo Valerui duotą žodį, o Marijona prisipažįsta: „Mes tėvo taip bijom“. Damisą, sakiusį tiesą, tėvas išvaro iš namų ir prakeikia, o Tartifui užrašo visą turtą. Kai Marijona klūpo ir maldauja, Orgonas sau liepia: „Širdie, tu laikykis“. Šeima tėvui priešintis gali tik gudrumu, kaip daro Dorina ir Elmira. Akla tėvo valia vos nepražudo visos šeimos, ir ją išgelbsti tik karalius. Pabaigoje Orgonas vėl sprendžia vienas, tik šįkart gerai.
Rašiniui: ValdžiaLaisvėMeilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.