ašai pasižeminęs priimu visa:
nepratęs aš teisintis, tai man netinka.
Klausyk, ką jie sako, duris man parodyk:
viešėti pas tamstą toks niekšas negali.
Aš gėdą priimsiu, – aš jos nusipelnęs.
ORGONAS (Damisui).
Kaip tu išdrįsai, tu melagi, begėdi,
šlykščiai taip įtarti tą aukštą dorovę?!
DAMISAS.
Gana tam veidmainiui meiliam apsimesti,
jis tamstai bematant teisus tuoj palieka.
ORGONAS.
Valdyki prakeiktąjį savo liežuvį!
TARTIFAS.
Jam leiski kalbėti, nebark, – jis nekaltas,
geriau juo tikėti, gal... jis ir neklysta.
Už ką jau man rodyti tokį gerumą,
juk niekas nežino, ko vertas esu aš.
Jei spręsi iš to, kaip aš tamstai atrodau,
gali apsirikti, o to reik bijoti,
aš toks, kaip jie sako, nors daug kas ir taria,
jog geras esu aš. Aš niekšas, teisybė.
(Damisui) Sūnau mano mielas, sakyk dar, ką nori:
vagim, plėšiku nors ir žmogžudžiu šauki
įtark kokia nori mane dar niekšybe –
klaupiuos ir kentėsiu, aš to ir tevertas.
ORGONAS (Tartifui).
O broli, per daug jau. (Damisui) Begėdi, griaudinkis!
DAMISAS.
Ar jau taip apjakęs, kad ta veidmainystė
ORGONAS.
Nutilk tu, biaurybe, (Tartifui) neklūpoki, broli,
(Damisui) Tu niekšas!..
DAMISAS.
Jis gali...
ORGONAS.
Nė žodžio!..
DAMISAS.
Pasiusiu!
ORGONAS.
Jei dar prasižiosi – tau sprandą nusuksiu.
TARTIFAS.
Brangus mano broli, del Dievo, maldauju
nebausk jo taip skaudžiai, man tūkstantį kartų
geriau, kad kentėčiau patsai, kaip matyti,
kad jis už mane taip išbartas ir kenčia.
ORGONAS. (Damisui)
Koks tu nedėkingas.
TARTIFAS.
Atleiski jam, broli,
jei reikia, aš klupščias malonės maldauju
(Puldamas ant kelių bučiuoja Orgoną)
ORGONAS.
(puldamas ant kelių bučiuoja Tartifą)
Juokies, tur būt, tamsta! (Damisui) Žiūrėk, koks jis geras
DAMISAS.
Bet tėve...
ORGONAS.
Nė žodžio.
DAMISAS.
O kaip man tylėti...
ORGONAS.
Nurimk, pasakyta. Žinau aš jūs klastą,
prieš šventą tą žmogų visi susibūrėt,
pati ir vaikai, ir tarnai pasileidę
jį norit išvyti, bet jūsų piktumas
manęs neįtikins, ką norit sakykit,
juoba užsispyręs aš jojo laikysiuos:
jis bus mano žentas, Marijonos bus vyras.
DAMISAS.
Argi ją varysi varu už Tartifo?
ORGONAS.
Tur tėvo klausyti, ištvirkeli vienas.
Jūs greit pamatysit, kieno čia valia bus.
Aš tau įsakau, tu melagi begėdi,
eik klūpščiau maldauti, kad jis tau atleistų.
DAMISAS.
Ašai to gyvatės, kuris taip mokėjo...
ORGONAS (Tartifui).
Tu dar nesiliausi jį niekinęs? – Lazdą,
duok lazdą: nereik jo užstoti! (Sūnui) Eik laukan
iš mano namų kuo greičiausiai, biaurybe,
ir kad niekados nebedrįstum sugrįžti!
DAMISAS.
Gerai, aš išeisiu.
ORGONAS.
Šalin iš akių man!
Nė vieno skatiko iš tėvo negausi –
tave aš prakeikiu!
VII reginys.
ORGONAS, TARTIFAS.
ORGONAS.
Taip įžeidė tamstą, tokį šventą žmogų!
TARTIFAS.
Dangau jam atleiski, kad pikto man geidė.
Kad tamsta žinotum, koks aš nelaimingas:
prieš brolį geriausią mane apkalbėjo.
ORGONAS.
Deja...
TARTIFAS.
Pagalvoti baisu man šiandieną,
manęs kaip nekenčia! Už ką jie nekenčia?
Ar ką nors kam blogo esu aš padaręs?
Man širdį taip spaudžia, man akys aptemo,
ir mintys iškriko... o gal aš jau mirštu?..
ORGONAS.
Biaurybe, gailiuosi, tavęs nenudėjęs
čia pat šitoj vietoj! (Tartifui) O mielasai broli,
prašau nesijaudink, tai gali pakenkti.
TARTIFAS.
Trumpai tą dalyką išspręsti mums reikia.
Matydams, kiek nerimo kyla aplinkui,
manau, jog man reikia iš čia pasitraukti.
ORGONAS.
Ar tamsta juokiesi?
TARTIFAS.
Manęs čia nekenčia
ir stengias, kad tamsta manim netikėtum.
ORGONAS.
Tegul sau jie stengias, ar aš jų klausysiu?
TARTIFAS.
Ar liausis jie dirbę? – ir gal atsitikti,
kuo netiki šiandien – rytoj patikėsi.
ORGONAS.
Aš? – niekad, o broli...
TARTIFAS.
Žmona jei norėtų...
ORGONAS.
Nė jos neklausysiu.
TARTIFAS.
Bet leisk pasitraukti,
nurims tie liežuviai, ir tamstai geriau bus.
ORGONAS.
Neleisiu, neleisiu, esi man gyvybė!
TARTIFAS.
Turiu nusileisti ir pasiaukoti,
bet jei tik sutiktum...
ORGONAS.
Aaa!..
TARTIFAS.
Tai nebekalbėsiu.
Dabar jau kitoniškai elgtis man reikia,
Didi bičiulystė, garbė tos pastogės
tikrai reikalauja, kad aš į tą pusę,
kur tamstos žmona bus, – nė nepažiūrėčiau.
ORGONAS.
Ją tyčia turi kuo dažniausiai ją lankyti:
didžiausias smagumas tą visą jų gaują
jau taip privaryti, kad plyštų iš pikčio.
Lai žiūri, lai mato su ja šnekučiuojant.
O tai dar ne viskas: labiau jiems įveikti
paveldysi mano namus – nejuokuoju:
bičiulis ir žentas man būsi brangesnis
už sūnų, už žmoną. Ir visą tau turtą
tuojau atiduodu, sutik tik priimti.
TARTIFAS.
Jei Viešpats taip nori...
ORGONAS.
Tu mano vargšelis!
Eiva, – tau rašyte viską užrašysiu,
o juos – lai pavydas visus susprogina,
IV veiksmas
I reginys.
KLEANTAS, TARTIFAS.
KLEANTAS.
Kalbų tiek pakilo, visi tik ir stebis, –
ne tamstos tai garbei, gali patikėti.
Džiaugiuosi galėsiąs nors porą žodelių
del šito dalyko su tamsta kalbėtis.
Sakysim, Damisas gal pasikarščiavo,
tiesos neturėjo tiek triukšmo daryti,
bet tikras krikščionis turėtų atleisti
ir širdžiai neduoti taip pykti ir keršyt.
Kaip tamsta su šituo sutikti galėjai,
kad tėvas iškeikęs lauk sūnų išvarė.
Jei tik paklausytum, nuo mažo lig seno
jau piktinas žmonės. Kalboms šitoms galą
patsai padarysi, jei Dievui pavedęs
piktumą ir kerštą – sutaikinsi juodu.
TARTIFAS.
Širdies gilumoje aš to tenorėčiau.
Tikėk, gerbiamasai, jam gero tetrokštu.
Atleidžiau Damisui. Dangus tačiau šičia
liepte lyg man liepia jam nenusileisti.
Damisui įėjus, reikės man išeiti:
jo pasielgimas baisus, negirdėtas,
ir mums susidūrus, gal vėl kas iškilti.
Ir Dievas težino, ką žmonės manytų,
įtarti galėtų, kad, būdamas kaltas,
aš jam pataikauju, apsimetu mylįs,
kad jis tik tylėtų, manęs netrukdytų.
KLEANTAS.
Be galo spalvotai jau teisinies tamsta,
įrodai man visa, pačiam kaip patinka,
užstoji net dangų, lyg dangui to reikia
ir pats nepajėgtų, kas kaltas nubausti.
Dangus savo žino, o tamsta žinoki,
jog Viešpats mums liepia kaltes dovanoti.
Nėra ko žiūrėti, ką žmonės sakytų,
jeigu taip elgiesi, kaip Dievas tau sako.
TARTIFAS.
Paaiškinau tamstai, aš jam dovanoju
čia mano krūtinėj, taigi aš elgiuosi,
kaip Dievas įsakė. Tačiau, jei mane jis
taip biauriai ir skaudžiai įžeisti galėjo,
dangus man įsako su juo negyventi.
KLEANTAS.
O gal tai taipogi dangaus paliepimas
į svetimą gerą nagus įkabinti,
tą dovaną imti, kur duoda apsvaigęs,
vaikus savo skriausdamas, ponas Orgonas?
TARTIFAS.
Mane kas pažįsta, negali galvoti,
kad čia koks godumas gal man vadovauti.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Orgonas taip ilgai netiki, kad Tartifas yra apgavikas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Orgonas Tartifą vertina pagal tai, ką mato iš šalies: bažnyčioje šis meldėsi taip, kad visi stebėjosi, o iš gautų dovanų pusę grąžindavo. Orgonas sako, kad pasikvietė jį pas save „supratęs dangaus įkvėpimą“. Kuo labiau šeima Tartifą kaltina, tuo tvirčiau Orgonas jo laikosi: „juoba užsispyręs aš jojo laikysiuos“. Net Elmirai jis atsako: „bet nepasakysiu, nes nepamatysiu.“ Tik pats išgirdęs Tartifą savo ausimis jis pripažįsta: „Suklydau, suklydau...“
Rašiniui: TikėjimasDora
2. Kaip Tartifas naudojasi religija savo tikslams? Remkis keliomis scenomis.
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kleantas tokį žmogų apibūdina iš anksto: jis „dorove pirkliauja“. Tartifas pasirodo scenoje garsiai kalbėdamas apie savo atgailą, kad išgirstų Dorina. Elmirai meilę jis aiškina tuo, kad Viešpats grožį leidęs, „kad ji mus žavėtų, pažadintų meilę“. Damisui jį apkaltinus, jis vaidina nuolankų nusidėjėlį, ir Orgonas juo patiki dar labiau. Orgono turtą jis priima žodžiais „Jei Viešpats taip nori...“. Elmirai jis aiškina, kad sąžinės sienas galima „ištempti“ ir kad „blogą tedaro vien garsas pasklidęs“. Pabaigoje, kai dangaus vardas nebetinka, jis sako, kad jam liepia „ištikimumas karaliui“.
Rašiniui: DoraTikėjimas
3. Kaip pjesėje susiduria tėvo valdžia ir šeimos narių valia?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Orgonas mano, kad jo noro pakanka: „o jeigu aš noriu, tai to ir užtenka.“ Jis sulaužo Valerui duotą žodį, o Marijona prisipažįsta: „Mes tėvo taip bijom“. Damisą, sakiusį tiesą, tėvas išvaro iš namų ir prakeikia, o Tartifui užrašo visą turtą. Kai Marijona klūpo ir maldauja, Orgonas sau liepia: „Širdie, tu laikykis“. Šeima tėvui priešintis gali tik gudrumu, kaip daro Dorina ir Elmira. Akla tėvo valia vos nepražudo visos šeimos, ir ją išgelbsti tik karalius. Pabaigoje Orgonas vėl sprendžia vienas, tik šįkart gerai.
Rašiniui: ValdžiaLaisvėMeilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.