Tartiufas55-59 psl. · apie 10 min.
IV veiksmas66% kūrinio
55 psl.

I reginys.

KLEANTAS, TARTIFAS.

KLEANTAS.

Kalbų tiek pakilo, visi tik ir stebis, –

ne tamstos tai garbei, gali patikėti.

Džiaugiuosi galėsiąs nors porą žodelių

del šito dalyko su tamsta kalbėtis.

Sakysim, Damisas gal pasikarščiavo,

tiesos neturėjo tiek triukšmo daryti,

bet tikras krikščionis turėtų atleisti

ir širdžiai neduoti taip pykti ir keršyt.

Kaip tamsta su šituo sutikti galėjai,

kad tėvas iškeikęs lauk sūnų išvarė.

Jei tik paklausytum, nuo mažo lig seno

jau piktinas žmonės. Kalboms šitoms galą

patsai padarysi, jei Dievui pavedęs

piktumą ir kerštą – sutaikinsi juodu.

TARTIFAS.

Širdies gilumoje aš to tenorėčiau.

Tikėk, gerbiamasai, jam gero tetrokštu.

Atleidžiau Damisui. Dangus tačiau šičia

liepte lyg man liepia jam nenusileisti.

Damisui įėjus, reikės man išeiti:

jo pasielgimas baisus, negirdėtas,

ir mums susidūrus, gal vėl kas iškilti.

56 psl.

Ir Dievas težino, ką žmonės manytų,

įtarti galėtų, kad, būdamas kaltas,

aš jam pataikauju, apsimetu mylįs,

kad jis tik tylėtų, manęs netrukdytų.

KLEANTAS.

Be galo spalvotai jau teisinies tamsta,

įrodai man visa, pačiam kaip patinka,

užstoji net dangų, lyg dangui to reikia

ir pats nepajėgtų, kas kaltas nubausti.

Dangus savo žino, o tamsta žinoki,

jog Viešpats mums liepia kaltes dovanoti.

Nėra ko žiūrėti, ką žmonės sakytų,

jeigu taip elgiesi, kaip Dievas tau sako.

TARTIFAS.

Paaiškinau tamstai, aš jam dovanoju

čia mano krūtinėj, taigi aš elgiuosi,

kaip Dievas įsakė. Tačiau, jei mane jis

taip biauriai ir skaudžiai įžeisti galėjo,

dangus man įsako su juo negyventi.

KLEANTAS.

O gal tai taipogi dangaus paliepimas

į svetimą gerą nagus įkabinti,

tą dovaną imti, kur duoda apsvaigęs,

vaikus savo skriausdamas, ponas Orgonas?

TARTIFAS.

Mane kas pažįsta, negali galvoti,

kad čia koks godumas gal man vadovauti.

57 psl.

Šios žemės gerovė man nieko nereiškia,

manęs nesvaigina blizgėjimas tuščias,

ir jei sutinku aš tą dovaną imti,

tai, tiesą pasakius, delto kad bijausi:

blogoms gali rankoms tie turtai pakliūti,

jei aš nepriimsiu. Paveldėję turtą,

jie pragaro džiaugsmui išmėtytų viską.

Ašai tai mokėsiu ir dangų pagerbti,

ir artimui savo daug gero daryti.

KLEANTAS.

Dalykas geriausias tiek daug nesirūpint,

kaip elgsis teisėtai paveldėjęs turtą

Damisas iš tėvo. Visais, norint, vėjais,

ką gavęs paleistų – geriau tatai tamstai,

kaip jįjį nuplėšti. Stebėtis tik reikia,

kad taip lengva širdžia jo tėvo teikimą

priimt skubinaisi. Juk, tiesą pasakius,

maldingosios sielos kitaip, tur būt, žiūri

į svetimą gerą. Tegul, kaip sakeisi,

dangaus paliepimas neleidžia gyventi

drauge su Damisu. Tai būtų gražiausia,

tyliai jei, be triukšmo patsai pasitrauktum,

neleisdamas tėvui sūnaus išvaryti.

Dabar – kaip elgiesi – aiškiausiai parodo...

TARTIFAS.

58 psl.

Pusiau ketvirtos jau, – tai laikas, ponuli,

vienam susikaupus man būti ir melstis.

Prašau tat atleisti, turiu pasitraukti.

KLEANTAS.

A-a-a!..

II reginys.

ELMIRA, MARIJONA. KLEANTAS, DORINA.

DORINA (Kleantui),

O meldžiamas tamsta, daryki malonę

užstok nelaimingą, ji taip nusiminus,

išgirdus, kad tėvas šiandieną, šįvakar

ją verčia tekėti už pono Tartifo.

Tuojaus jis ateis čia. Ir mes susijunkim:

jėga ar gudrumas tur kelią pastoti

panelės nelaimei.

III reginys.

ORGONAS, ELMIRA, MARIJONA, KLEANTAS, DORINA.

ORGONAS.

Džiaugiuos susirinkus visus čia pamatęs.

(Marijonai) O tu, kad galėtumei džiaugtis ir juoktis,

raštus padariau jau, – gali nesirūpint.

MARIJONA (prie Orgono kelių)

Del Dievo malonės, tėveli, tėveli,

į tavo štai širdį šaukiuosi pakritus,

užjausk mano skausmą ir teikis suprasti.

59 psl.

O būk toksai geras ir nereikalauki,

neverski klausyti, kad dangui neskųsčiaus,

jog tėvo klausyti – sunki pareiga man.

Davei man gyvybę, tai nepadaryk jos

baisiausia nelaime. Jeigu ir uždrausi

mylėti, ką myliu, – maldauju – neriški

su tuo, kuo biauriuosi. Malonės, malonės,

aš taip nusiminus...

ORGONAS (jausdamais suminkštėsiąs).

Širdie, tu laikykis,

čia jokiai silpnybei negali būt vietos.

MARIJONA.

Jei tamstai jis mielas, tegul ir palieka,

aš tuo nesiskundžiu. Jam duok ką

turėdams ir visa, kas mano, jei nori,

pradėki – sutiksiu. Tik ne mane pačią.

Geriau vienuolyne liūdėti ir verkti,

kol Viešpats pasaulyje teiksis laikyti.

ORGONAS.

Tai bent man vienuolė gražaus pašaukimo,

kai tėvas jei draudžia netinkamą meilę.

Neklūpok. Jei purtais tą vyrą priimti,

tai progos turėsi šitoj moterystėj

sau dangų pelnytis.

DORINA.

Tai čia vėl pasakė...

ORGONAS.

Kad man neišdrįstum, aš griežtai draudžiu tau

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Orgonas taip ilgai netiki, kad Tartifas yra apgavikas?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Orgonas Tartifą vertina pagal tai, ką mato iš šalies: bažnyčioje šis meldėsi taip, kad visi stebėjosi, o iš gautų dovanų pusę grąžindavo. Orgonas sako, kad pasikvietė jį pas save „supratęs dangaus įkvėpimą“. Kuo labiau šeima Tartifą kaltina, tuo tvirčiau Orgonas jo laikosi: „juoba užsispyręs aš jojo laikysiuos“. Net Elmirai jis atsako: „bet nepasakysiu, nes nepamatysiu.“ Tik pats išgirdęs Tartifą savo ausimis jis pripažįsta: „Suklydau, suklydau...“

Rašiniui: TikėjimasDora

2. Kaip Tartifas naudojasi religija savo tikslams? Remkis keliomis scenomis.

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kleantas tokį žmogų apibūdina iš anksto: jis „dorove pirkliauja“. Tartifas pasirodo scenoje garsiai kalbėdamas apie savo atgailą, kad išgirstų Dorina. Elmirai meilę jis aiškina tuo, kad Viešpats grožį leidęs, „kad ji mus žavėtų, pažadintų meilę“. Damisui jį apkaltinus, jis vaidina nuolankų nusidėjėlį, ir Orgonas juo patiki dar labiau. Orgono turtą jis priima žodžiais „Jei Viešpats taip nori...“. Elmirai jis aiškina, kad sąžinės sienas galima „ištempti“ ir kad „blogą tedaro vien garsas pasklidęs“. Pabaigoje, kai dangaus vardas nebetinka, jis sako, kad jam liepia „ištikimumas karaliui“.

Rašiniui: DoraTikėjimas

3. Kaip pjesėje susiduria tėvo valdžia ir šeimos narių valia?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Orgonas mano, kad jo noro pakanka: „o jeigu aš noriu, tai to ir užtenka.“ Jis sulaužo Valerui duotą žodį, o Marijona prisipažįsta: „Mes tėvo taip bijom“. Damisą, sakiusį tiesą, tėvas išvaro iš namų ir prakeikia, o Tartifui užrašo visą turtą. Kai Marijona klūpo ir maldauja, Orgonas sau liepia: „Širdie, tu laikykis“. Šeima tėvui priešintis gali tik gudrumu, kaip daro Dorina ir Elmira. Akla tėvo valia vos nepražudo visos šeimos, ir ją išgelbsti tik karalius. Pabaigoje Orgonas vėl sprendžia vienas, tik šįkart gerai.

Rašiniui: ValdžiaLaisvėMeilė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.