DORINA.
Tai lapė, jis gali
suprasti, kad kilpas jam tamsta paspendei.
ELMIRA.
Kas įsimylėjęs, tas vilties pilniausias,
o apie save tai gerai jis galvoja.
Tegul tat ateina. (Kleantui ir Marijonai) O tamstos išeikit.
IV reginys.
ELMIRA, ORGONAS.
ELMIRA.
Statykime stalą, čia tamsta palįsi.
ORGONAS.
Ašai čia palįsiu?
ELMIRA.
Turi pasislėpti.
aš to reikalauju.
ORGONAS.
Bet kodel po stalo?
ELMIRA.
O Dieve, Dievuliau, manęs netrukdyki,
paskui pamatysi, kaip čia sumanyta.
Greičiau, tat po stalo, o kai jau lindėsi,
šiukštu... kad nė balso nebūtų girdėti.
ORGONAS.
Kaip aš nusileidžiu! bet tik pažiūrėsim,
kaip tamsta išbrisi.
ELMIRA.
Įtart kuo, prikišti
man nieko, tikiuosi, ir pats negalėsi.
(Orgonui, kurs jau tupi po stalu)
Keisti mano žodžiai galės pasirodyt,
nepiktinkis tamsta, nors kažką girdėtum.
Kad kaukę numestų veidmainio tas šmotas,
jis turi meilumo tikėtis ir laukti.
Įtikinti jįjį man leista tur būti.
Pakurstyti reikia jo viltį, jo drąsą;
turiu apsimesti neva aš jį myliu.
Čia pat jau sėdėdams, galėsi nuspręsti,
kada pasirodyt, ar jau man užtenka
su šituo veidmainiu kalbas varinėti.
Tik tamstai įtikinti visa darysiu.
Na, jau jis ateina... – nė krust – užsidenki.
V reginys.
TARTIFAS, ELMIRA, ORGONAS (po stalu).
TARTIFAS.
Mergaitė man sakė, kad tamsta čia lauki,
kalbėtis norėjai, – esu... atskubėjau...
ELMIRA.
Slaptai aš norėjau su tamsta matytis,
yra ką kalbėti, bet aš nepradėsiu,
kol neapžiūrėsi, ar vėl kas neklausos.
(Tartifas eina uždaryti durų ir vėl grįžta)
Jei taip atsitiktų, kaip šįryt, kad buvo,
tai būtų negera. Drebėjau už tamstą.
Damiso tas žingsnis galėjo pakenkti;
matei, kaip stengiausi jam burną užčiaupti,
tačiau ir pati taip sumišus buvau aš,
kad nė neatėjo į galvą apšaukti
melagiu biaurybę, bet Dievas padėjo,
gerai viskas virto, pavojaus nebėra.
O mano vyrelis tai tamstą taip gerbia,
blogu jis įtarti visai negalėtų.
Norėdams parodyt, kaip tamsta jis tiki,
man liepė su tamsta vis būti, kalbėtis,
todel ir papeikti manęs jis negali,
kad šnekamės vienas su vienu susėję,
Dabar aš galėsiu ir širdį parodyt,
ji taip nerimauja pajutusi meilę.
TARTIFAS.
Kitaip juk kalbėjai čia pat neseniai dar?
Sunku man suprasti, kas tamstą atmainė.
ELMIRA.
Matau aš, kad moters širdies nepažįsti
ir nesupranti, ką tai reiškia, jei ginas.
Šiek tiek prieštarauja drovumas, kuklumas,
o kad ir labai mums patinka ta meilė,
bet prisipažinti – lyg ir nepatogu.
Mes ginamės pradžioj, bet iš viso būdo
gali jau suprasti, kad greit pasiduosim.
Garbė liepia lūpoms, neva, prieštarauti.
o tais prieštaravimais žadame viską.
Laisvi mano žodžiai. Drovumo nebliko:
tiesa pasakyta. Ar būčiau taip kantriai
klausiusis tamstos, jei būt nepatikę
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Orgonas taip ilgai netiki, kad Tartifas yra apgavikas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Orgonas Tartifą vertina pagal tai, ką mato iš šalies: bažnyčioje šis meldėsi taip, kad visi stebėjosi, o iš gautų dovanų pusę grąžindavo. Orgonas sako, kad pasikvietė jį pas save „supratęs dangaus įkvėpimą“. Kuo labiau šeima Tartifą kaltina, tuo tvirčiau Orgonas jo laikosi: „juoba užsispyręs aš jojo laikysiuos“. Net Elmirai jis atsako: „bet nepasakysiu, nes nepamatysiu.“ Tik pats išgirdęs Tartifą savo ausimis jis pripažįsta: „Suklydau, suklydau...“
Rašiniui: TikėjimasDora
2. Kaip Tartifas naudojasi religija savo tikslams? Remkis keliomis scenomis.
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kleantas tokį žmogų apibūdina iš anksto: jis „dorove pirkliauja“. Tartifas pasirodo scenoje garsiai kalbėdamas apie savo atgailą, kad išgirstų Dorina. Elmirai meilę jis aiškina tuo, kad Viešpats grožį leidęs, „kad ji mus žavėtų, pažadintų meilę“. Damisui jį apkaltinus, jis vaidina nuolankų nusidėjėlį, ir Orgonas juo patiki dar labiau. Orgono turtą jis priima žodžiais „Jei Viešpats taip nori...“. Elmirai jis aiškina, kad sąžinės sienas galima „ištempti“ ir kad „blogą tedaro vien garsas pasklidęs“. Pabaigoje, kai dangaus vardas nebetinka, jis sako, kad jam liepia „ištikimumas karaliui“.
Rašiniui: DoraTikėjimas
3. Kaip pjesėje susiduria tėvo valdžia ir šeimos narių valia?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Orgonas mano, kad jo noro pakanka: „o jeigu aš noriu, tai to ir užtenka.“ Jis sulaužo Valerui duotą žodį, o Marijona prisipažįsta: „Mes tėvo taip bijom“. Damisą, sakiusį tiesą, tėvas išvaro iš namų ir prakeikia, o Tartifui užrašo visą turtą. Kai Marijona klūpo ir maldauja, Orgonas sau liepia: „Širdie, tu laikykis“. Šeima tėvui priešintis gali tik gudrumu, kaip daro Dorina ir Elmira. Akla tėvo valia vos nepražudo visos šeimos, ir ją išgelbsti tik karalius. Pabaigoje Orgonas vėl sprendžia vienas, tik šįkart gerai.
Rašiniui: ValdžiaLaisvėMeilė
4. Kur Elmira paslepia Orgoną, kad šis pats išgirstų Tartifą?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.