Tartiufas65-67 psl. · apie 5 min.
IV veiksmas75% kūrinio
65 psl.

viskas, ką kalbėjai? Ar būčiau Damisą

taip stabdžius, jei man nerūpėtum?

Pati juk prašiau Marijonos nevesti,

nes šitas vėdybas sunku man pakelti:

turėti tik pusę, ką visą geidžiu aš...

ne, ne – nepakęsiu dalytis su jąja.

TARTIFAS.

Širdis man apsalo beklausant tų žodžių

iš tos, kurią myliu, kurios aš ilgiuosi.

Už medų saldesnė man šita naujiena;

pro gyslas jau eina tik žaibas po žaibo.

Ašai toks laimingas, juk tamstai įtikti

taip stengiuos, taip trokštu. Tačiau, man atleiski,

bijau patikėti taip didele laime.

Saldžiausi tie žodžiai gal kilpos klastingos,

kad tik aš šiandieną Marijonos nevesčiau...

Jeigu tai ne kilpos, ne žaislas, ne juokas,

tegul tat nebūnie vien žodžiuose meilė.

Kas viltimi gali ilgai išgyventi,

į pravirą dangų žiūrėti ir laukti?..

ELMIRA (sukosėjus vyrui perspėti)

Labai nekantrus jau. Žiūrėk, kiek atseina

man prisipažinti, net silpna man daros.

Sujaudinai širdį ir tamstai dar maža...

66 psl.

jau to neužtenka... Patenkinti tamstai

iš sykio turėčiau viską atiduoti?

TARTIFAS.

Juo kas nedrąsesnis tikėtis ir laukti,

juoba tas ištroškęs netenkintis žodžiais.

Jeigu jau man šypsos tiek džiaugsmo ir laimės,

tiktai ją apčiuopęs galėsiu tikėti.

Ir tamstos malonė man vargšui atrodo

lyg sapnas, kurs gali bematant išnykti.

Įtikink, kad myli, neleisk abejoti!

ELMIRA.

Užklupo mane lyg tironas ta meilė;

susidrumstė protas, aš nesitikėjau

įkliūsianti šitaip, jau neapsiginsiu:

neduodi man vargšei nei beatsikvėpti,

nei ką pagalvoti, – verti nusileisti.

Argi tai gražu išnaudoti silpnumą,

kurį neatsargiai parodžiau prabilus?

TARTIFAS.

Mielai jeigu žiūri į tai, kas sakyta,

tai kam besiginti, kam gaišti, ko trukti?

ELMIRA.

Bet jei aš sutiksiu su tamstos troškimais

užrūstinsiu dangų, baisu nusidėti.

TARTIFAS.

Dangus čia mums kliūtį jei kokią ir daro,

tai aš ją lengviausiai galėsiu pašalint:

67 psl.

jau šitas dalykas lai tamstos nestabdo.

ELMIRA.

Dangus ką uždraudęs, to reikia bijoti.

TARTIFAS.

Aš tuoj išsklaidysiu juokingą tą baimę,

o mano brangioji, aš vaisto žinau tam:

yra, iš tikrųjų, tokių malonumų,

dangus kur uždraudžia, bet vis delto kelią

su juo susitaikint atranda, kam reikia.

Tam tikslui, brangioji, yra toksai mokslas,

kaip lengva ištempti mūs sąžinės sienas:

gražiausiai nušviečia kiekvieno elgimos

jo tikslo grynumas, kurio nieks nemato.

Ir tamsta išmoksi tų mokslų gilumą,

tik mokoma leiskis, o būk man maloni!

Ko tamstai žvalgytis, ko tamstai bijoti,

pats vienas už viską ašai atsakysiu.

(Elmira stipriai kosti).

Stiprus kosulys koks...

ELMIRA.

Kančia man tikroji.

TARTIFAS.

Lukrecijos šaknį patarčiau sulpėti.

ELMIRA.

Ką gelbės šaknelės tai ligai biaurybei.

TARTIFAS.

Tikroji biaurybė, jei tamstą kankina.

ELMIRA.

Nėr žodžių man josios biaurumui išreikšti.

TARTIFAS.

Lengvai nuraminsiu pakilusią baimę,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Orgonas taip ilgai netiki, kad Tartifas yra apgavikas?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Orgonas Tartifą vertina pagal tai, ką mato iš šalies: bažnyčioje šis meldėsi taip, kad visi stebėjosi, o iš gautų dovanų pusę grąžindavo. Orgonas sako, kad pasikvietė jį pas save „supratęs dangaus įkvėpimą“. Kuo labiau šeima Tartifą kaltina, tuo tvirčiau Orgonas jo laikosi: „juoba užsispyręs aš jojo laikysiuos“. Net Elmirai jis atsako: „bet nepasakysiu, nes nepamatysiu.“ Tik pats išgirdęs Tartifą savo ausimis jis pripažįsta: „Suklydau, suklydau...“

Rašiniui: TikėjimasDora

2. Kaip Tartifas naudojasi religija savo tikslams? Remkis keliomis scenomis.

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kleantas tokį žmogų apibūdina iš anksto: jis „dorove pirkliauja“. Tartifas pasirodo scenoje garsiai kalbėdamas apie savo atgailą, kad išgirstų Dorina. Elmirai meilę jis aiškina tuo, kad Viešpats grožį leidęs, „kad ji mus žavėtų, pažadintų meilę“. Damisui jį apkaltinus, jis vaidina nuolankų nusidėjėlį, ir Orgonas juo patiki dar labiau. Orgono turtą jis priima žodžiais „Jei Viešpats taip nori...“. Elmirai jis aiškina, kad sąžinės sienas galima „ištempti“ ir kad „blogą tedaro vien garsas pasklidęs“. Pabaigoje, kai dangaus vardas nebetinka, jis sako, kad jam liepia „ištikimumas karaliui“.

Rašiniui: DoraTikėjimas

3. Kaip pjesėje susiduria tėvo valdžia ir šeimos narių valia?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Orgonas mano, kad jo noro pakanka: „o jeigu aš noriu, tai to ir užtenka.“ Jis sulaužo Valerui duotą žodį, o Marijona prisipažįsta: „Mes tėvo taip bijom“. Damisą, sakiusį tiesą, tėvas išvaro iš namų ir prakeikia, o Tartifui užrašo visą turtą. Kai Marijona klūpo ir maldauja, Orgonas sau liepia: „Širdie, tu laikykis“. Šeima tėvui priešintis gali tik gudrumu, kaip daro Dorina ir Elmira. Akla tėvo valia vos nepražudo visos šeimos, ir ją išgelbsti tik karalius. Pabaigoje Orgonas vėl sprendžia vienas, tik šįkart gerai.

Rašiniui: ValdžiaLaisvėMeilė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.