Tartifas
5 veiksmų komedija.
Veikia:
Ponia Pernelle.
Orgonas, Elmiros vyras.
Elmira, Orgono žmona.
Damisas, Orgono sūnus.
Marijona, Orgono duktė, Valero mylima.
Valeras, Marijonos mylimas.
Tartifas, apsimetęs šventuolėlis.
Dorina, Marijonos tarnaitė.
Loyal'is, teismo valdininkas.
Antstolis.
Flipota, ponios Pernelle tarnaitė.
Įvyksta Paryžiuje, Orgono namuose.
I veiksmas
I reginys.
PONIA PERNELLE, ELMIRA, MARIJONA, KLEANTAS, DAMISAS, DORINA, FLIPOTA.
PONIA PERNELLE.
Eikše jau, Flipota, palikti juos noriu.
ELMIRA.
Skubi jau taip tamsta – lydėti jėgų nėr.
PONIA PERNELLE.
Užteks man, marti, to, gali ir nebeiti,
aš tų mandagumų nesu reikalinga.
ELMIRA.
Mes tamstai tuo pagarbą savo parodom,
bet kodel, o motin, taip greit išeini jau?
PONIA PERNELLE.
Matyt negaliu aš, kaip jūs čia gyvenat,
kur nieks nesirūpin, kad man ir patiktų.
Ašai nepatenkinta tuo, ką regėjau:
jūs pamokas mano vis laikot per nieką,
ir nieko negerbiat. Kiekvienas tik tauška,
ką pats prasimanęs, ir toks iš to triukšmas,
lyg būtų subėgęs padaužų būrys čia.
DORINA.
Jei...
PONIA PERNELLE.
Mano mergele, tesi tu tarnaitė,
o toks liežuvėlis drąsus jau be galo,
visur jis tik kišas ir nuomonę reiškia.
DAMISAS.
Tačiau...
PONIA PERNELLE.
Ir kvailys tu, trumpai pasakysiu,
tai nuomonė mano, aš tavo močiutė,
pati tavo tėvui sakiau ir ne sykį,
kad nieko nelauktų jis doro ir gero.
Jam greit teks pakelti vien nusiminimą
ir rūpestį didį del tokio sūnelio.
MARIJONA.
Galiu pamanyti...
PONIA PERNELLE.
Seselė prabilo.
Žiūrėk, nekaltybė! Atrodo ji, tartum,
jei pirštą pridėsi – sutirps tuoj bematant.
Teisingai ir sako: ramioji juk knisa
giliausiąją šaknį. Aš tavo suktybių
ir dugną matau jau.
ELMIRA.
O motin, o motin...
PONIA PERNELLE.
Martele tu mano, gal ir nepatiks tau
tiesos paklausyti, tačiau paklausyki:
blogai tu elgiesi. Ar gražų tu pavyzdį
povaikiams rodai? Tik pinigus moki
tu saujomis mėtyt, taisytis tai mėgsti
lyg kunigaikštienė, o savo vyreliui
patikt – to nereikia.
KLEANTAS.
Ko čia gerbiamoji...
PONIA PERNELLE.
Marčios mano brolis štai teikės prabilti.
Aš vertinu tamstą, gerbiu net ir myliu,
gerbiu tai be galo, tačiau, jei aš būčiau
ne aš, o jos vyras – gražių tai gražiausiai
aš tamstos prašyčiau į manąjį namą
nė kojos nekelti, nes skelbi tolydžio
mums pažiūras tokias, kad žmogui doram jomis
sekti netinka. Sakau atvirai, nes
kas slėgia man širdį, to negrumuliuoju.
DAMISAS.
Už mus laimingesnis tas ponas Tartifas.
PONIA PERNELLE.
Žmogus vieną kartą! Kas jojo paklauso,
tasai nesuklysta. Ir jei koksai žioplas,
kaip tu, drąsos turi prieš jį balsą kelti,
piktumas draskyte tuoj drasko man širdį.
DAMISAS.
Tai man čia žiūrėti, matyti ir kęsti,
kaip tas apsimetęs didžiausią galybę
namuos mūs įgijo, ir jei tas gražuolis
nesiteikia leisti – pažaisti nedrįstam.
DORINA.
Jei jo tu klausysi ir juo tu tikėsi –
mirtis tau ant vietos: vos tik pajudėsi –
tuojau nusidėsi, – visus jis daboja.
PONIA PERNELLE.
Viena tai ir laimė, kad jis jus daboja!
Į dangų tetrokšta visus mus nuvesti:
kas peiktina – peikia. Kaip mano sūnus jūs
karštai jį mylėkit – visų bus geriausia.
DAMISAS.
Kaip nori, močiute, nei tėvas, nei niekas
manęs prie Tartifo negali palenkti,
kitaip jei kalbėčiau, prieš širdį kalbėčiau.
Kiekvienas jo žingsnis gyvoji klasta juk,
kiekvienas jo žodis man apmaudą kelia.
DORINA.
Visiems pasipiktinti priežasties randas,
kai tas atsibastęs gudriai įsibrovė
į svetimą namą. Atėjęs nuplyšęs,
nudriskęs ir basas – ponu visiems dedas.
PONIA PERNELLE.
Jei jūs jo šventųjų pamokslų klausytut,
tai visa geriausiai čia tarptų ir augtų.
DORINA.
Tik tamstos vaizduotei atrodo jis šventas,
o jis tai melagis tėra apsimetęs.
PONIA PERNELLE.
Toksai jos liežuvis!
DORINA.
Nė vieno krislelio
aš nepatikėsiu nei jam, nei jo tarnui.
PONIA PERNELLE.
Koksai tas jo tarnas – neteko pažinti,
bet aš už Tartifą tai galvą padėsiu!
Jis jūsų kiekvieno vertybę atspėja
– užtat jo nekenčiat. Kai nuodėmę mato,
jam siela suvirpa – jis dangui darbuojas,
kaip jums gal patikti, suprantamas daiktas.
DORINA.
Tegul ir taip būnie, bet kodel, sakykit,
nuo kai kurio laiko jis nebepakenčia
jau svečio įėjus. Norėčiau žinoti,
koks nusižengimas, dangaus įžeidimas,
jei žmonės padorūs aplanko namus šiuos.
Sakysiu teisybę, atrodo lyg būtų (rodydama Elmirą)
del mūsų ponios, dievaži, pavydus jis.
PONIA PERNELLE.
Nutilk, pagalvoki, ką tu prasimanius.
Svečius tuos ne vienas Tartifas tepeikia.
Koktu pažiūrėti: pilnintėlis rūmas
kimšte prisikimšęs, prie durų ilgiausia
karietų virtinė, vieni jau tarnai kiek
čia triukšmo pridaro. Lai blogo neveikiat,
bet žmonės juk kalba – o tai jau negera.
KLEANTAS.
Tikrai, gerbiamoji, žmonėms neuždrausi,
burnos neužriši. Prasmės ir nebūtų
del plepalo kvailo sutraukyti ryšį
su savo bičiuliais, – jei tai padarytum,
ar liausis plepėję? Juk nieks niekados
neužtvenks apkalbos. Man regis, iš tikro
vien sąžinės savo klausyti tereikia:
žmogus jei gyvena visų nekalčiausiai,
ką tinkamas gali, kas nori, plepėti.
DORINA.
Matyt jau subruzdo Dafna gerbiamoji
ir josios vyrelis, tie mūsų kaimynai,
kurie yr daugiausia liežuvių paleidę.
Stebėtis juk reikia: kieno elgesys tik
labiausiai šlubuoja – mažiausią krislelį
ant kito pamato, o kai jau pamato,
kai ką jie užuodžia, su kokiu džiaugsmu
įsikandę nešioja. Atrodo: ant kito
palojęs – tuo savo kaltes uždangstysi.
PONIA PERNELLE.
Sakykit, ką norit. Pažįstat Orantą? –
Šitai kur gyvenimas aiškiai kilniausias:
dangus į save josios rūpesčius traukia;
man sakė, ji peikus, kas šičia įvyksta.
DORINA.
Pažįstu tą ponią, teisybė, teisybė,
kukliai atsiskyrus, nes ką bedarysi
visai jau pasenus, surukus, susmukus.
Kada ji jaunystėje grožiu žydėjo,
reik tik atsiminti, kaip siautė, kaip dūko.
Dabar tai geriausia pačiai pasitraukti:
širdis gali plyšti bežiūrint, kaip bėga
šalin meilakalbiai. Taigi, išminties
apsiaustu susisupus, jaunąsias gražuoles
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Koks Dorinos vaidmuo Orgono namuose?
Rašiniui: Laisvė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.