gerai viskas virto, pavojaus nebėra.
O mano vyrelis tai tamstą taip gerbia,
blogu jis įtarti visai negalėtų.
Norėdams parodyt, kaip tamsta jis tiki,
man liepė su tamsta vis būti, kalbėtis,
todel ir papeikti manęs jis negali,
kad šnekamės vienas su vienu susėję,
Dabar aš galėsiu ir širdį parodyt,
ji taip nerimauja pajutusi meilę.
TARTIFAS.
Kitaip juk kalbėjai čia pat neseniai dar?
Sunku man suprasti, kas tamstą atmainė.
ELMIRA.
Matau aš, kad moters širdies nepažįsti
ir nesupranti, ką tai reiškia, jei ginas.
Šiek tiek prieštarauja drovumas, kuklumas,
o kad ir labai mums patinka ta meilė,
bet prisipažinti – lyg ir nepatogu.
Mes ginamės pradžioj, bet iš viso būdo
gali jau suprasti, kad greit pasiduosim.
Garbė liepia lūpoms, neva, prieštarauti.
o tais prieštaravimais žadame viską.
Laisvi mano žodžiai. Drovumo nebliko:
tiesa pasakyta. Ar būčiau taip kantriai
klausiusis tamstos, jei būt nepatikę
viskas, ką kalbėjai? Ar būčiau Damisą
taip stabdžius, jei man nerūpėtum?
Pati juk prašiau Marijonos nevesti,
nes šitas vėdybas sunku man pakelti:
turėti tik pusę, ką visą geidžiu aš...
ne, ne – nepakęsiu dalytis su jąja.
TARTIFAS.
Širdis man apsalo beklausant tų žodžių
iš tos, kurią myliu, kurios aš ilgiuosi.
Už medų saldesnė man šita naujiena;
pro gyslas jau eina tik žaibas po žaibo.
Ašai toks laimingas, juk tamstai įtikti
taip stengiuos, taip trokštu. Tačiau, man atleiski,
bijau patikėti taip didele laime.
Saldžiausi tie žodžiai gal kilpos klastingos,
kad tik aš šiandieną Marijonos nevesčiau...
Jeigu tai ne kilpos, ne žaislas, ne juokas,
tegul tat nebūnie vien žodžiuose meilė.
Kas viltimi gali ilgai išgyventi,
į pravirą dangų žiūrėti ir laukti?..
ELMIRA (sukosėjus vyrui perspėti)
Labai nekantrus jau. Žiūrėk, kiek atseina
man prisipažinti, net silpna man daros.
Sujaudinai širdį ir tamstai dar maža...
jau to neužtenka... Patenkinti tamstai
iš sykio turėčiau viską atiduoti?
TARTIFAS.
Juo kas nedrąsesnis tikėtis ir laukti,
juoba tas ištroškęs netenkintis žodžiais.
Jeigu jau man šypsos tiek džiaugsmo ir laimės,
tiktai ją apčiuopęs galėsiu tikėti.
Ir tamstos malonė man vargšui atrodo
lyg sapnas, kurs gali bematant išnykti.
Įtikink, kad myli, neleisk abejoti!
ELMIRA.
Užklupo mane lyg tironas ta meilė;
susidrumstė protas, aš nesitikėjau
įkliūsianti šitaip, jau neapsiginsiu:
neduodi man vargšei nei beatsikvėpti,
nei ką pagalvoti, – verti nusileisti.
Argi tai gražu išnaudoti silpnumą,
kurį neatsargiai parodžiau prabilus?
TARTIFAS.
Mielai jeigu žiūri į tai, kas sakyta,
tai kam besiginti, kam gaišti, ko trukti?
ELMIRA.
Bet jei aš sutiksiu su tamstos troškimais
užrūstinsiu dangų, baisu nusidėti.
TARTIFAS.
Dangus čia mums kliūtį jei kokią ir daro,
tai aš ją lengviausiai galėsiu pašalint:
jau šitas dalykas lai tamstos nestabdo.
ELMIRA.
Dangus ką uždraudęs, to reikia bijoti.
TARTIFAS.
Aš tuoj išsklaidysiu juokingą tą baimę,
o mano brangioji, aš vaisto žinau tam:
yra, iš tikrųjų, tokių malonumų,
dangus kur uždraudžia, bet vis delto kelią
su juo susitaikint atranda, kam reikia.
Tam tikslui, brangioji, yra toksai mokslas,
kaip lengva ištempti mūs sąžinės sienas:
gražiausiai nušviečia kiekvieno elgimos
jo tikslo grynumas, kurio nieks nemato.
Ir tamsta išmoksi tų mokslų gilumą,
tik mokoma leiskis, o būk man maloni!
Ko tamstai žvalgytis, ko tamstai bijoti,
pats vienas už viską ašai atsakysiu.
(Elmira stipriai kosti).
Stiprus kosulys koks...
ELMIRA.
Kančia man tikroji.
TARTIFAS.
Lukrecijos šaknį patarčiau sulpėti.
ELMIRA.
Ką gelbės šaknelės tai ligai biaurybei.
TARTIFAS.
Tikroji biaurybė, jei tamstą kankina.
ELMIRA.
Nėr žodžių man josios biaurumui išreikšti.
TARTIFAS.
Lengvai nuraminsiu pakilusią baimę,
juk viskas slapčių bus slapčiausia tarp mūsų.
Jei šitam kampely tyliai nusidėsi –
tai nuodemė bene? Nė lapė nelos čia.
Tai ko mums bijoti, jei niekas nemato,
juk blogą tedaro vien garsas pasklidęs.
ELMIRA (sukosėjus ir pabaldžius į stalą).
Matau, iš tikrųjų, man reik pasiduoti,
sutikti su tamstos karščiausiais troškimais.
Prie šitokio galo mane tas pastūmė,
kas žodžiais tikėti visai nenorėjo.
Kitokiu keliu aš įtikinsiu jįjį.
Tegul pasidžiaugia, ašai pasiryžus,
sakysi, gal, – biauriai elgiuosi įniršus,
juoba tas kaltesnis, mane kas pastūmė,
ir mano kaltės čia, prašau, neieškokit.
TARTIFAS.
Kas to reikalavo – už kaltę atsako.
ELMIRA.
Už durų išėjęs dar tik pažiūrėki,
ar vyro arti kur čionai nematyti.
TARTIFAS.
Be reikalo tamsta taip jo nugąsčiauji.
Kaip noriu už nosies vedžioju aš jįjį
ką aš padarysiu, tuo džiaugsis Orgonas,
matys, kaip aš liepsiu, girdės, kaip norėsiu.
ELMIRA.
Vistiek tai del mano ramumo išeiki,
o gal šnipinėja kas nors iš namiškių.
VI reginys.
ORGONAS, ELMIRA.
ORGONAS (išlįsdamas iš po stalo).
Galiu pasakyti biaurybių biaurybė.
Sunku atsipeikėt išgirdus, ką sakė.
ELMIRA.
Koks greitas išlįsti, ne ta valanda dar,
kurioj įsitikinti tamsta galėtum.
Pavidalu vienu ramstytis nereikia.
ORGONAS.
Iš pragaro dugno jis čia atsirado.
ELMIRA.
Lengvatikis tamsta, žodelį išgirdęs
gali juk biauriausiai įžeisti nekaltą.
Palauk, kol įtikinti tamstą galėsiu
(Elmira užstoja Orgoną).
VII reginys.
TARTIFAS, ELMIRA, ORGONAS.
TARTIFAS (nematydama Orgono).
Aplinkui lyg būtų visi susitarę
mane laimingiausią greičiau padaryti.
gyvos nėra dvasios, ašai sužavėtas...
(Tuo laiku, kai Tartifas artinasi imti į glėbį Elmirą, ji pasitraukia ir Tartifas išvysta Orgoną).
ORGONAS(sulaikydamas Tartifą).
Palengva, palengva, nors meilė svaigina,
kažin ar pritinka tokiam šventam žmogui
geismais taip gesuoti, pagundas auginti.
Man žentu peršiesi ir žmoną vilioji,
kas būtų galėjęs, nematęs, tikėti.
Pirma aš maniau, kad tai jie prasimano,
dabar jau žinosiu, ko vertas esi tu –
įrodymo kito jau man nebereikia.
ELMIRA.
Prieš savo aš norą taip elgtis turėjau,
kad vyras teisybę patsai pamatytų.
TARTIFAS (Orgonui).
Ir tamsta tikėsi?..
ORGONAS.
Nėra ko sketriotis, tik jau, meldžiamasis,
greičiau išsinėšink, iš kur atsiradęs.
TARTIFAS.
Aš tikslą turėjau...
ORGONAS.
Burnos nepatarsiu
tau veltui bevarstyt, ne tų kalbų laikas,
greičiau iš namų man.
TARTIFAS.
Dedies šičia ponas?
Tai aš paprašysiu, kad tamsta išeitum,
nes namas jau mano ir mano čia teisės.
Ir man teks parodyt, kad priekabių ieškot,
kažką prasimanę kabinatės veltui.
Kas mano dorovę įtarti galėjo,
tas įžeidė dangų. Aš šitą niekšybę
nubausti mokėsiu. Mane kas išvaro,
tur kerštą patirti – tuojau jo patirsit.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Orgonas taip ilgai netiki, kad Tartifas yra apgavikas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Orgonas Tartifą vertina pagal tai, ką mato iš šalies: bažnyčioje šis meldėsi taip, kad visi stebėjosi, o iš gautų dovanų pusę grąžindavo. Orgonas sako, kad pasikvietė jį pas save „supratęs dangaus įkvėpimą“. Kuo labiau šeima Tartifą kaltina, tuo tvirčiau Orgonas jo laikosi: „juoba užsispyręs aš jojo laikysiuos“. Net Elmirai jis atsako: „bet nepasakysiu, nes nepamatysiu.“ Tik pats išgirdęs Tartifą savo ausimis jis pripažįsta: „Suklydau, suklydau...“
Rašiniui: TikėjimasDora
2. Kaip Tartifas naudojasi religija savo tikslams? Remkis keliomis scenomis.
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kleantas tokį žmogų apibūdina iš anksto: jis „dorove pirkliauja“. Tartifas pasirodo scenoje garsiai kalbėdamas apie savo atgailą, kad išgirstų Dorina. Elmirai meilę jis aiškina tuo, kad Viešpats grožį leidęs, „kad ji mus žavėtų, pažadintų meilę“. Damisui jį apkaltinus, jis vaidina nuolankų nusidėjėlį, ir Orgonas juo patiki dar labiau. Orgono turtą jis priima žodžiais „Jei Viešpats taip nori...“. Elmirai jis aiškina, kad sąžinės sienas galima „ištempti“ ir kad „blogą tedaro vien garsas pasklidęs“. Pabaigoje, kai dangaus vardas nebetinka, jis sako, kad jam liepia „ištikimumas karaliui“.
Rašiniui: DoraTikėjimas
3. Kaip pjesėje susiduria tėvo valdžia ir šeimos narių valia?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Orgonas mano, kad jo noro pakanka: „o jeigu aš noriu, tai to ir užtenka.“ Jis sulaužo Valerui duotą žodį, o Marijona prisipažįsta: „Mes tėvo taip bijom“. Damisą, sakiusį tiesą, tėvas išvaro iš namų ir prakeikia, o Tartifui užrašo visą turtą. Kai Marijona klūpo ir maldauja, Orgonas sau liepia: „Širdie, tu laikykis“. Šeima tėvui priešintis gali tik gudrumu, kaip daro Dorina ir Elmira. Akla tėvo valia vos nepražudo visos šeimos, ir ją išgelbsti tik karalius. Pabaigoje Orgonas vėl sprendžia vienas, tik šįkart gerai.
Rašiniui: ValdžiaLaisvėMeilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.