visai atsidūrei Tartifo žabangos.
Visad man atrodė, turiu pasakyti,
jog neapgalvotai elgeisi iš pradžių.
Biaurybė, matydams akis kaip apdūmęs,
žiūrėjo daugiau kaip naudos sau ištraukti.
Reikėjo ištirti, reikėjo pažinti...
ORGONAS.
Toksai pavyzdingas, kilnumo paveikslas,
veidmainio tur sielą ir budelio širdį.
Ir aš varguose jį pamatęs, priglaudęs...
ne, ne, – to gana man, dabar jau žinosiu,
kas tie šventuolėliai, biaurėtis tik jaisiais.
Nuo šiandien už velnią jiems būsiu blogesnis.
KLEANTAS.
Turėki nors saiko, iš vieno juk galo
į kitą blaškaisi ramybės nustojęs,
teisybės nemoki atrast viduryje.
Dabar, kai patyrei, kaip tamstą apgavo
šventumo šydu savo veidą pridengęs,
piktumas apjakino tamstą šiandieną.
Ir tai, ką padarė biaurus tas melagis,
tuoj nori primesti tikram maldingumui.
Del to kad tas niekšas ir sukčius, vagilis,
manai, kad kas meldžias, tas jau apsimetęs,
manai, kad nebėra kilnaus dievotumo.
Tegul laisvamaniai sau šitaip protauja,
mums reikia, kas dora mokėti atskirti
nuo to, kas tik rodytis doras tenori.
Prasmės maža pagarbą reikšti iš anksto
ar žmogų paniekinti jo nepažinus.
Jeigu ir suklysti dar sykį reikėtų –
tai pasitikėti geriau, kaip įtarti.
II reginys.
ORGONAS, KLEANTAS, DAMISAS.
DAMISAS.
Tas niekšas jau tamstai grasina, tėveli,
užmiršta, kiek gero yra jis patyręs,
iš tamstos gerumo sau ginklą padarė...
Bausmės tėra vertas toksai išdidumas.
ORGONAS.
Teisybė, sūneli, aš tuo kankinuosi.
DAMISAS.
Tik leiskit, jam reikia ausis nukapoti.
Tokiam nusileisti, tai dar jį padrąsint –
einu ir tuoj galą aš jam padarysiu,
kitaip neišbrisim iš viso to triukšmo.
KLEANTAS.
Jaunystė čia kalba, kitaip ji negali.
Valdytis patarčiau: tokiais jau laikais ir
prie tokio valdovo mums tenka gyventi,
kad tas kur smarkauja – bylos nelaimėja.
III reginys.
PONIA PERNELLE, ORGONAS, ELMIRA, KLEANTAS, MARIJONA, DAMISAS, DORINA.
PONIA PERNELLE.
Kažkokias baisiausias naujienas man sako.
ORGONAS.
Ką tamstai apsakė, – patsai aš regėjau.
Ir tamsta matai jau, kaip man užsimoka
tasai, kuriam leidžiau sušilti, atkusti,
benamį ir driskį priėmęs, kaip brolį,
jam dovanas pyliau ir dukrą žadėjau,
turtus užrašiau jam, o tuo pat metu ta
šlikštybė viliojo ir gundė man žmoną.
Pačiam man grasina už visą gerovę,
kur neišmintingai aš jam dovanojau,
mane išvaryti. Mane jis ten stumia,
iš kur jį ištraukiau,
DORINA.
Tai vargšas žmogelis.
PONIA PERNELLE.
Sūnau, aš niekad tuo ir nepatikėsiu,
kad jisai galėtų taip tau nusidėti.
ORGONAS.
Sakiau juk.
PONIA PERNELLE.
Visi jam pavydi ir šneka.
ORGONAS.
O motin, ką nori man tuo pasakyti.
PONIA PERNELLE.
Keistai jūs gyvenat, del to jo nekenčiat.
ORGONAS.
Ne apie kentimą dabar mes kalbėsim,
bet tamsta girdėjai, kas mums jau įvyko.
PONIA PERNELLE.
Mažam tau dar esant, kalbėjau ne sykį:
dorovė pasaulyje turi kentėti;
pavydas nemiršta, nors tiems, kur pavydi,
ir tenka numirti.
ORGONAS.
Ką tamsta kalbi man?
PONIA PERNELLE.
Visi, kur pavydi, tai išsigalvojo
ir tau prišnekėjo; – nereikia tikėti.
ORGONAS.
Patsai aš girdėjau, patsai aš regėjau.
PONIA PERNELLE.
O niekas negali niekad išmatuoti,
kiek piktas liežuvis priloti įstengia.
ORGONAS.
Motute, negundyk, aš keikti pradėsiu:
pačiam man bežiūrint jis siekė... kėsinos...
PONIA PERNELLE.
Piktieji liežuviai nuodus tik nešioja,
ir niekas negali nuo jų apsidrausti.
ORGONAS.
Ar tamsta klajoji, ar nesupranti jau,
ką reiškia matyti, žiūrėti, matyti...
Va šitom dviem savo akim pamatyti.
Argi teišgirsi, kai plyšiu berėkdams?
PONIA PERNELLE.
Dažniausiai mūs akys klaidingai pamato,
nereikia jomis tiek ir pasitikėti.
ORGONAS.
Pasiusiu bežiūrint
PONIA PERNELLE.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Tartifas naudojasi religija savo tikslams? Remkis keliomis scenomis.
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kleantas tokį žmogų apibūdina iš anksto: jis „dorove pirkliauja“. Tartifas pasirodo scenoje garsiai kalbėdamas apie savo atgailą, kad išgirstų Dorina. Elmirai meilę jis aiškina tuo, kad Viešpats grožį leidęs, „kad ji mus žavėtų, pažadintų meilę“. Damisui jį apkaltinus, jis vaidina nuolankų nusidėjėlį, ir Orgonas juo patiki dar labiau. Orgono turtą jis priima žodžiais „Jei Viešpats taip nori...“. Elmirai jis aiškina, kad sąžinės sienas galima „ištempti“ ir kad „blogą tedaro vien garsas pasklidęs“. Pabaigoje, kai dangaus vardas nebetinka, jis sako, kad jam liepia „ištikimumas karaliui“.
Rašiniui: DoraTikėjimas
2. Kaip pjesėje susiduria tėvo valdžia ir šeimos narių valia?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Orgonas mano, kad jo noro pakanka: „o jeigu aš noriu, tai to ir užtenka.“ Jis sulaužo Valerui duotą žodį, o Marijona prisipažįsta: „Mes tėvo taip bijom“. Damisą, sakiusį tiesą, tėvas išvaro iš namų ir prakeikia, o Tartifui užrašo visą turtą. Kai Marijona klūpo ir maldauja, Orgonas sau liepia: „Širdie, tu laikykis“. Šeima tėvui priešintis gali tik gudrumu, kaip daro Dorina ir Elmira. Akla tėvo valia vos nepražudo visos šeimos, ir ją išgelbsti tik karalius. Pabaigoje Orgonas vėl sprendžia vienas, tik šįkart gerai.
Rašiniui: ValdžiaLaisvėMeilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.