Tartiufas6-8 psl. · apie 5 min.
I veiksmas9% kūrinio
6 psl.

Tegul ir taip būnie, bet kodel, sakykit,

nuo kai kurio laiko jis nebepakenčia

jau svečio įėjus. Norėčiau žinoti,

koks nusižengimas, dangaus įžeidimas,

jei žmonės padorūs aplanko namus šiuos.

Sakysiu teisybę, atrodo lyg būtų (rodydama Elmirą)

del mūsų ponios, dievaži, pavydus jis.

PONIA PERNELLE.

Nutilk, pagalvoki, ką tu prasimanius.

Svečius tuos ne vienas Tartifas tepeikia.

Koktu pažiūrėti: pilnintėlis rūmas

kimšte prisikimšęs, prie durų ilgiausia

karietų virtinė, vieni jau tarnai kiek

čia triukšmo pridaro. Lai blogo neveikiat,

bet žmonės juk kalba – o tai jau negera.

KLEANTAS.

Tikrai, gerbiamoji, žmonėms neuždrausi,

burnos neužriši. Prasmės ir nebūtų

del plepalo kvailo sutraukyti ryšį

su savo bičiuliais, – jei tai padarytum,

ar liausis plepėję? Juk nieks niekados

neužtvenks apkalbos. Man regis, iš tikro

vien sąžinės savo klausyti tereikia:

žmogus jei gyvena visų nekalčiausiai,

7 psl.

ką tinkamas gali, kas nori, plepėti.

DORINA.

Matyt jau subruzdo Dafna gerbiamoji

ir josios vyrelis, tie mūsų kaimynai,

kurie yr daugiausia liežuvių paleidę.

Stebėtis juk reikia: kieno elgesys tik

labiausiai šlubuoja – mažiausią krislelį

ant kito pamato, o kai jau pamato,

kai ką jie užuodžia, su kokiu džiaugsmu

įsikandę nešioja. Atrodo: ant kito

palojęs – tuo savo kaltes uždangstysi.

PONIA PERNELLE.

Sakykit, ką norit. Pažįstat Orantą? –

Šitai kur gyvenimas aiškiai kilniausias:

dangus į save josios rūpesčius traukia;

man sakė, ji peikus, kas šičia įvyksta.

DORINA.

Pažįstu tą ponią, teisybė, teisybė,

kukliai atsiskyrus, nes ką bedarysi

visai jau pasenus, surukus, susmukus.

Kada ji jaunystėje grožiu žydėjo,

reik tik atsiminti, kaip siautė, kaip dūko.

Dabar tai geriausia pačiai pasitraukti:

širdis gali plyšti bežiūrint, kaip bėga

šalin meilakalbiai. Taigi, išminties

apsiaustu susisupus, jaunąsias gražuoles

8 psl.

akim varinėjas ir gelst iš pavydo.

Visa jos paguoda, kiek piktąjį savo

liežuvį paleidžia, kiek gali įgelti.

PONIA PERNELLE (Elmirai).

Matyt, mano marčiai tos pasakos tinka.

Jūs kiauras dienas tik liežuviais ir malat

ir norit priversti visus mus tylėti,

bet aš netylėsiu, nes išmintingiausias

sūnaus mano darbas, kad į savo namą

maldingą tą žmogų priimti panoro.

Dangus šiam juk liepė į gerąjį kelią

visus jus atvesti. Tie susirinkimai,

tos puotos, tie baliai piktųjų vien dvasių

tėra išradimas, kad pragaras džiaugtųs.

Bene tai čia šventą kas žodį kur taria –

tik šoka, dainuoja, blevizgoja garsiai.

Toksai sumišimas – užtrauks prakeikimą.

Čia Babelio bokštas! (į Kleantą) Aš tai ne jums juokint

kalbu taip, ponuli, jei nori šaipytis –

tai juokdario ieškok. (sudavus į žandą Flipotai)

Ko tu sapalioji?

Ar ausį tau niežti? Na judinkis, žiopla,

eiva syk namolei.

II reginys.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Koks Dorinos vaidmuo Orgono namuose?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Laisvė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.