Jei tamsta sakaisi, kad į šitą žygį
bus ištikimumas patsai pastūmėjęs,
tai ko jau tylėjai, ko laukei, kol vyras
sugavo jam žmoną viliojant ir gundant,
ir kaip iš namų jisai ėmė varyti,
tada kuogreičiausiai nubėgęs apskundei.
O jei jis ir kaltas, tai jau meldžiamasis,
kokia čia kilnybė jam turtą išplėšti?
TARTIFAS (karaliaus valdininkui).
Jau teikis čia tamsta mane išvaduoti,
gana tų rėksnių man, įvykinti reikia,
kas mums įsakyta. Prašau nebegaišti.
KARALIAUS VALDININKAS.
Per ilgai aš laukiau – įvykinti reikia,
juoba kad ir tamsta pats ragini skubint.
Tegul tat įvyksta: tuojau su manim eik, –
kalėjimas laukia.
TARTIFAS.
Manęs juk nelaukia.
VALDININKAS.
Taigi, kad tai tamstos.
TARTIFAS.
Už ką man kalėti?
VALDININKAS.
Tai aiškinti tamstai visai man nerūpi.
(Orgonui) Jau audra praėjo, tat nusiraminki.
Tai laimė, kad turime tokį karalių,
kurs kiaurai supranta žmonių tų vertybę
ir jis apgavikų didžiausiasis priešas,
Šis, skųsti nubėgęs, patsai tuoj įkliuvo.
Karalius pamatęs jo visą biaurumą,
rimtai jį ištyrė ir veikiai suprato,
kad tas, jau seniai mūsų ieškomas niekšas,
kitu vardu dengės, nuo teisės pabėgęs.
Juoba tat karaliui biaurus pasirodė
jo nedėkingumas už tamstos malones.
Tatai jį man liepė čionai atsivedus
stebėti akiplėšos drąsą lig galo.
Raštus, del kurių esi baimės tiek gavęs,
paėmęs iš rankų jo – tamstai grąžinsiu.
Ir savo galybe karalius naikina
raštus padarytus, kur tamsta Tartifui
buvai dovanojęs ir žemę ir rūmą,
o tamstai atleidžia ir tą įžeidimą,
kad savo pastogėj slėpei draugo kaltę.
Valdovo širdis maloningai parodo,
kad ji nesiteikia blogumo atminti,
o už visą gerą, kur jam esi daręs,
dabar štai užmoka.
DORINA.
Garbė Visagaliui.
PONIA PERNELLE.
Jau kvapą atgaunu.
ELMIRA.
Laimėta, laimėta.
MARIJONA.
Ir kaip netikėtai.
ORGONAS. (Jau išvedamam Tartifui)
Tai še tau, gyvate!
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kas pabaigoje išgelbsti Orgono šeimą nuo Tartifo?
Rašiniui: Valdžia
2. Kaip pjesėje susiduria tėvo valdžia ir šeimos narių valia?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Orgonas mano, kad jo noro pakanka: „o jeigu aš noriu, tai to ir užtenka.“ Jis sulaužo Valerui duotą žodį, o Marijona prisipažįsta: „Mes tėvo taip bijom“. Damisą, sakiusį tiesą, tėvas išvaro iš namų ir prakeikia, o Tartifui užrašo visą turtą. Kai Marijona klūpo ir maldauja, Orgonas sau liepia: „Širdie, tu laikykis“. Šeima tėvui priešintis gali tik gudrumu, kaip daro Dorina ir Elmira. Akla tėvo valia vos nepražudo visos šeimos, ir ją išgelbsti tik karalius. Pabaigoje Orgonas vėl sprendžia vienas, tik šįkart gerai.
Rašiniui: ValdžiaLaisvėMeilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.