Kaip nori, močiute, nei tėvas, nei niekas
manęs prie Tartifo negali palenkti,
kitaip jei kalbėčiau, prieš širdį kalbėčiau.
Kiekvienas jo žingsnis gyvoji klasta juk,
kiekvienas jo žodis man apmaudą kelia.
DORINA.
Visiems pasipiktinti priežasties randas,
kai tas atsibastęs gudriai įsibrovė
į svetimą namą. Atėjęs nuplyšęs,
nudriskęs ir basas – ponu visiems dedas.
PONIA PERNELLE.
Jei jūs jo šventųjų pamokslų klausytut,
tai visa geriausiai čia tarptų ir augtų.
DORINA.
Tik tamstos vaizduotei atrodo jis šventas,
o jis tai melagis tėra apsimetęs.
PONIA PERNELLE.
Toksai jos liežuvis!
DORINA.
Nė vieno krislelio
aš nepatikėsiu nei jam, nei jo tarnui.
PONIA PERNELLE.
Koksai tas jo tarnas – neteko pažinti,
bet aš už Tartifą tai galvą padėsiu!
Jis jūsų kiekvieno vertybę atspėja
– užtat jo nekenčiat. Kai nuodėmę mato,
jam siela suvirpa – jis dangui darbuojas,
kaip jums gal patikti, suprantamas daiktas.
DORINA.
Tegul ir taip būnie, bet kodel, sakykit,
nuo kai kurio laiko jis nebepakenčia
jau svečio įėjus. Norėčiau žinoti,
koks nusižengimas, dangaus įžeidimas,
jei žmonės padorūs aplanko namus šiuos.
Sakysiu teisybę, atrodo lyg būtų (rodydama Elmirą)
del mūsų ponios, dievaži, pavydus jis.
PONIA PERNELLE.
Nutilk, pagalvoki, ką tu prasimanius.
Svečius tuos ne vienas Tartifas tepeikia.
Koktu pažiūrėti: pilnintėlis rūmas
kimšte prisikimšęs, prie durų ilgiausia
karietų virtinė, vieni jau tarnai kiek
čia triukšmo pridaro. Lai blogo neveikiat,
bet žmonės juk kalba – o tai jau negera.
KLEANTAS.
Tikrai, gerbiamoji, žmonėms neuždrausi,
burnos neužriši. Prasmės ir nebūtų
del plepalo kvailo sutraukyti ryšį
su savo bičiuliais, – jei tai padarytum,
ar liausis plepėję? Juk nieks niekados
neužtvenks apkalbos. Man regis, iš tikro
vien sąžinės savo klausyti tereikia:
žmogus jei gyvena visų nekalčiausiai,
ką tinkamas gali, kas nori, plepėti.
DORINA.
Matyt jau subruzdo Dafna gerbiamoji
ir josios vyrelis, tie mūsų kaimynai,
kurie yr daugiausia liežuvių paleidę.
Stebėtis juk reikia: kieno elgesys tik
labiausiai šlubuoja – mažiausią krislelį
ant kito pamato, o kai jau pamato,
kai ką jie užuodžia, su kokiu džiaugsmu
įsikandę nešioja. Atrodo: ant kito
palojęs – tuo savo kaltes uždangstysi.
PONIA PERNELLE.
Sakykit, ką norit. Pažįstat Orantą? –
Šitai kur gyvenimas aiškiai kilniausias:
dangus į save josios rūpesčius traukia;
man sakė, ji peikus, kas šičia įvyksta.
DORINA.
Pažįstu tą ponią, teisybė, teisybė,
kukliai atsiskyrus, nes ką bedarysi
visai jau pasenus, surukus, susmukus.
Kada ji jaunystėje grožiu žydėjo,
reik tik atsiminti, kaip siautė, kaip dūko.
Dabar tai geriausia pačiai pasitraukti:
širdis gali plyšti bežiūrint, kaip bėga
šalin meilakalbiai. Taigi, išminties
apsiaustu susisupus, jaunąsias gražuoles
akim varinėjas ir gelst iš pavydo.
Visa jos paguoda, kiek piktąjį savo
liežuvį paleidžia, kiek gali įgelti.
PONIA PERNELLE (Elmirai).
Matyt, mano marčiai tos pasakos tinka.
Jūs kiauras dienas tik liežuviais ir malat
ir norit priversti visus mus tylėti,
bet aš netylėsiu, nes išmintingiausias
sūnaus mano darbas, kad į savo namą
maldingą tą žmogų priimti panoro.
Dangus šiam juk liepė į gerąjį kelią
visus jus atvesti. Tie susirinkimai,
tos puotos, tie baliai piktųjų vien dvasių
tėra išradimas, kad pragaras džiaugtųs.
Bene tai čia šventą kas žodį kur taria –
tik šoka, dainuoja, blevizgoja garsiai.
Toksai sumišimas – užtrauks prakeikimą.
Čia Babelio bokštas! (į Kleantą) Aš tai ne jums juokint
kalbu taip, ponuli, jei nori šaipytis –
tai juokdario ieškok. (sudavus į žandą Flipotai)
Ko tu sapalioji?
Ar ausį tau niežti? Na judinkis, žiopla,
eiva syk namolei.
II reginys.
KLEANTAS, DORINA.
KLEANTAS.
Prapliups mus vėl barti apkvaišusi senė,
aš nebelydėsiu.
DORINA.
O gaila, tik gaila,
kad ji negirdėjo: suduotų ji tamstai
už meilų tą vardą, nesitiki tokio.
KLEANTAS.
Piestu jau ant mūsų del niekų ji šoka,
o už tą Tartifą tai galvą padėtų.
DORINA.
Senoji dar niekis, jei tamsta matytum
jos sūnų, mūs poną, tasai kaip apsvaigęs!
Visi kai pradėjom mes šiauštis, bambėti,
tai lyg kunigaikščiui patsai jam tarnauja –
jį broliu vadina. Jisai jam brangesnis
už sūnų, už žmoną – jam paslaptis sakos.
Meilus ir švelnus jis Tartifui, biaurybei,
tarytum gražiausia tai būtų meilužė.
Stale jį garbingoje vietoj sodina;
žandai net šiam plyšta, kai glemžia, kai ryja,
o ponas tik džiaugias. Visi jam geriausią
tur kąsnį užleisti, kai šiam atsirūgsta,
tai ponas sau šnibžda: lai Dievas tau paded.
Sumišęs, sumišęs – tai aiškiai matyti.
Tartifas jam viskas, – jis didvyris tikras
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Koks Dorinos vaidmuo Orgono namuose?
Rašiniui: Laisvė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.