Tartiufas7-9 psl. · apie 5 min.
I veiksmas10% kūrinio
7 psl.

ką tinkamas gali, kas nori, plepėti.

DORINA.

Matyt jau subruzdo Dafna gerbiamoji

ir josios vyrelis, tie mūsų kaimynai,

kurie yr daugiausia liežuvių paleidę.

Stebėtis juk reikia: kieno elgesys tik

labiausiai šlubuoja – mažiausią krislelį

ant kito pamato, o kai jau pamato,

kai ką jie užuodžia, su kokiu džiaugsmu

įsikandę nešioja. Atrodo: ant kito

palojęs – tuo savo kaltes uždangstysi.

PONIA PERNELLE.

Sakykit, ką norit. Pažįstat Orantą? –

Šitai kur gyvenimas aiškiai kilniausias:

dangus į save josios rūpesčius traukia;

man sakė, ji peikus, kas šičia įvyksta.

DORINA.

Pažįstu tą ponią, teisybė, teisybė,

kukliai atsiskyrus, nes ką bedarysi

visai jau pasenus, surukus, susmukus.

Kada ji jaunystėje grožiu žydėjo,

reik tik atsiminti, kaip siautė, kaip dūko.

Dabar tai geriausia pačiai pasitraukti:

širdis gali plyšti bežiūrint, kaip bėga

šalin meilakalbiai. Taigi, išminties

apsiaustu susisupus, jaunąsias gražuoles

8 psl.

akim varinėjas ir gelst iš pavydo.

Visa jos paguoda, kiek piktąjį savo

liežuvį paleidžia, kiek gali įgelti.

PONIA PERNELLE (Elmirai).

Matyt, mano marčiai tos pasakos tinka.

Jūs kiauras dienas tik liežuviais ir malat

ir norit priversti visus mus tylėti,

bet aš netylėsiu, nes išmintingiausias

sūnaus mano darbas, kad į savo namą

maldingą tą žmogų priimti panoro.

Dangus šiam juk liepė į gerąjį kelią

visus jus atvesti. Tie susirinkimai,

tos puotos, tie baliai piktųjų vien dvasių

tėra išradimas, kad pragaras džiaugtųs.

Bene tai čia šventą kas žodį kur taria –

tik šoka, dainuoja, blevizgoja garsiai.

Toksai sumišimas – užtrauks prakeikimą.

Čia Babelio bokštas! (į Kleantą) Aš tai ne jums juokint

kalbu taip, ponuli, jei nori šaipytis –

tai juokdario ieškok. (sudavus į žandą Flipotai)

Ko tu sapalioji?

Ar ausį tau niežti? Na judinkis, žiopla,

eiva syk namolei.

II reginys.

9 psl.

KLEANTAS, DORINA.

KLEANTAS.

Prapliups mus vėl barti apkvaišusi senė,

aš nebelydėsiu.

DORINA.

O gaila, tik gaila,

kad ji negirdėjo: suduotų ji tamstai

už meilų tą vardą, nesitiki tokio.

KLEANTAS.

Piestu jau ant mūsų del niekų ji šoka,

o už tą Tartifą tai galvą padėtų.

DORINA.

Senoji dar niekis, jei tamsta matytum

jos sūnų, mūs poną, tasai kaip apsvaigęs!

Visi kai pradėjom mes šiauštis, bambėti,

tai lyg kunigaikščiui patsai jam tarnauja –

jį broliu vadina. Jisai jam brangesnis

už sūnų, už žmoną – jam paslaptis sakos.

Meilus ir švelnus jis Tartifui, biaurybei,

tarytum gražiausia tai būtų meilužė.

Stale jį garbingoje vietoj sodina;

žandai net šiam plyšta, kai glemžia, kai ryja,

o ponas tik džiaugias. Visi jam geriausią

tur kąsnį užleisti, kai šiam atsirūgsta,

tai ponas sau šnibžda: lai Dievas tau paded.

Sumišęs, sumišęs – tai aiškiai matyti.

Tartifas jam viskas, – jis didvyris tikras

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Koks Dorinos vaidmuo Orgono namuose?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Laisvė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.