KLEANTAS, DORINA.
KLEANTAS.
Prapliups mus vėl barti apkvaišusi senė,
aš nebelydėsiu.
DORINA.
O gaila, tik gaila,
kad ji negirdėjo: suduotų ji tamstai
už meilų tą vardą, nesitiki tokio.
KLEANTAS.
Piestu jau ant mūsų del niekų ji šoka,
o už tą Tartifą tai galvą padėtų.
DORINA.
Senoji dar niekis, jei tamsta matytum
jos sūnų, mūs poną, tasai kaip apsvaigęs!
Visi kai pradėjom mes šiauštis, bambėti,
tai lyg kunigaikščiui patsai jam tarnauja –
jį broliu vadina. Jisai jam brangesnis
už sūnų, už žmoną – jam paslaptis sakos.
Meilus ir švelnus jis Tartifui, biaurybei,
tarytum gražiausia tai būtų meilužė.
Stale jį garbingoje vietoj sodina;
žandai net šiam plyšta, kai glemžia, kai ryja,
o ponas tik džiaugias. Visi jam geriausią
tur kąsnį užleisti, kai šiam atsirūgsta,
tai ponas sau šnibžda: lai Dievas tau paded.
Sumišęs, sumišęs – tai aiškiai matyti.
Tartifas jam viskas, – jis didvyris tikras
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Koks Dorinos vaidmuo Orgono namuose?
Rašiniui: Laisvė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.