Rūpintojėlis11% kūrinio
9 psl.

Dievuli mano, kas per šviesios naktys!

Ir kas plačių padangių per aukštumas!

O žvaigždės, žvaigždės! didelės ir mažos

Taip spindi, net graudu, Dievuli mano.

Išeisiu, sau tariau, ant lygaus kelio:

Ant lygaus kelio tai valia valužė,

Ant lygaus kelio šviesiąją naktužę

Tai tik jaunam plačias dūmas dūmoti.

Bet kam gi tu, budrus Dievuli mano,

Prie lygaus kelio rūpestėliu rymai?

Prie lygaus kelio, kur vargų vargeliai

Vieni per dienas dūsaudami vaikšto.

Dievuli mano, ar gi mūsų godos

Tave prie kelio iš dangaus atprašė,

Ar gal tos šviesios rudenio naktužės

Tave iš mūsų žemės išsapnavo?

Priimki gi mane, budrus Rūpintojėli,

Prie lygaus kelio šiąnakt padūmoti. –

O kad aukštam danguj tos šviesios žvaigždės

Taip spindi, net graudu, Dievuli mano.

1926.

Iš saulėtų vaišių

10 psl.

Iš vasaros džiaugsmo, iš saulėtų vaišių

Pailsęs sugrįžau į savo namus.

Nuploviau versmėj sudulkėjusias kojas

Ir rankose paslėpiau degantį veidą.

Už durų dar gaudžia aidai pasiviję,

Ir ūščioja dar sūkuriai spindulingi,

Ir plazda džiaugsmu palydovės plaštakės, –

Bet mano namuose jau sutemos smilksta

Ir mano krūtinėj – tylos valanda.

Užvylė mane visareginti saulė:

Žydrąsias akis spinduliais sužavėjo,

O širdį nykybės šešėliu apsupo,

Kaip juodu prakeikto likimo sparnu.

Jaunybe ir meile pražydusį šypsnį

Svajingai išbraižė ant moteries veido

Ir galvą lelijų žiedais apipynė, –

O jų šaknyse išpenėtąją angį

Paleido ilsėtis pavėsy krūtų.

Išnykite saulės niekingieji monai:

Aš durų į šviesą daugiau nepraversiu:

11 psl.

Maištingoje laisvėj bekylančiai dvasiai

Per ankšta pasaulio šviesumo riboj.

Lig sūtemų meto tyloj išrymojęs,

Be gailesčio merdinčią saulę išvydęs,

Ir tolimą gandą už kalnų nugirdęs,

Nedegsiu liepsnoto kelionės žibinto,

Tik vienas išeisiu tyliai pro duris.

Į tolį, į aukštį platus mano kelias:

Tik balzganos miglos, tik virpančios žvaigždės,

Tik tolimos mąstančių kalnų viršūnės, –

Tik plazdantis jausmas: gyvenk ir mylėk!

Einu, kaip valdovas, ir laisvas ir didis,

Kaip šiandien nužengęs nuo rankos Kūrėjo

Į naują, pirmykštę, garuojančią žemę,

Ant rankų iškėlęs liepsnojančią širdį,

Einu į pasaulį gyvent ir mylėt.

1922.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip rinkinio pavadinimą „Tarp dviejų aušrų“ padeda suprasti pirmasis jo tekstas ir kaip į jį atsako paskutinis eilėraštis „Pabaiga“?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Pirmajame tekste žmogus rytuose nuspėja artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, daiktai jo regėjime dvilypuojasi, ir tekstas baigiasi žodžiais „tau be galo liūdna“. Jis atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo, ir nė vienai šviesai iki galo nepriklauso. Eilėraštyje „Pabaiga“ lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus, jo dvasia kaip paukštis pajunta ateinančio ryto pranešėjus, o merdinčio vakaro žaizda paliovė skaudėjus. Taip rinkinys eina nuo nerimo ir liūdesio prie ramybės ir naujos aušros.

2. Kodėl eilėraštyje „Iš saulėtų vaišių“ lyrinis subjektas nusisuka nuo saulės ir ką reiškia jo išėjimas į naują kelią?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Saulė čia ne gyvybės ir džiaugsmo ženklas, o apgavikė: „Užvylė mane visareginti saulė“. Ji sužavėjo akis, bet širdį apsupo nykybės šešėliu, o grožyje paslėpė angį. Todėl lyrinis subjektas liepia išnykti saulės monams ir sako, kad maištingai dvasiai pasaulio šviesa per ankšta. Sutemus jis išeina vienas, be žibinto, ir eina „kaip valdovas, ir laisvas ir didis“. Išėjimas reiškia dvasios laisvę: ji randama ne pasaulio džiaugsmuose, o savarankiškame kelyje į tolį ir aukštį.

Rašiniui: Laisvė

3. Kuo skiriasi lyrinio subjekto santykis su tuo, kas aukščiau žmogaus, eilėraštyje „Rūpintojėlis“ ir cikle „Pesimizmo himnai“?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Tikėjimas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.