Nuodų taurė karaliaus soste,
Ant žemės aukso karūna.
Sukniubus klūpo karalaitė –
Po kojų rožė kruvina.
Per tylią jūrą plaukia laivas,
Liepsnomis laistos vandenai.
Be vėjo kelias drobių burės,
Kaip gulbinų balti sparnai.
Į krantą žengia jaunas vadas,
Ji lydi karžygių minia.
Džiaugsmu jų vėliavos plasnoja
Ir šarvai blykčioja ugnia.
– Sveika būk, mano karalaitei –
„Žygiuok pirmyn, jaunasai vade”.
– Tolyn neveizi mano akys,
Tavąsias lūkesy atradę.
„Šalis manoji – debesuota...”
– Bet mes iš saulėtos šalies.–
Mirties taurė manajam soste...
– Tu aukso žvaigždėmis dengies.–
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip rinkinio pavadinimą „Tarp dviejų aušrų“ padeda suprasti pirmasis jo tekstas ir kaip į jį atsako paskutinis eilėraštis „Pabaiga“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pirmajame tekste žmogus rytuose nuspėja artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, daiktai jo regėjime dvilypuojasi, ir tekstas baigiasi žodžiais „tau be galo liūdna“. Jis atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo, ir nė vienai šviesai iki galo nepriklauso. Eilėraštyje „Pabaiga“ lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus, jo dvasia kaip paukštis pajunta ateinančio ryto pranešėjus, o merdinčio vakaro žaizda paliovė skaudėjus. Taip rinkinys eina nuo nerimo ir liūdesio prie ramybės ir naujos aušros.
2. Kuo skiriasi lyrinio subjekto santykis su tuo, kas aukščiau žmogaus, eilėraštyje „Rūpintojėlis“ ir cikle „Pesimizmo himnai“?
Rašiniui: Tikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.