Ant gęstančio laužo17% kūrinio
14 psl.

Ant gęstančio laužo sužibo įspindusi žvaigždė,

Išblėso žarijos pilkų pelenų pūkuose,

Ir mėlynų dūmų sustingusios prieblandoj srovės

Lengvais debesynais pakibo pakalnės drėgmėj.

Su gęstančia saule apleidome iškilmių kalvą.

Sugėrėme kaitrą ir spindulius sielų gelmėn.

Įkaitusius veidus ir degančias lūkesiu širdis

Keliausim nuplauti gaiviąja pakalnių rasa.

Nusėdusios saulės ugningi dangaus palydovai

Į klonį sustumdė šešėlius nuo žemės takų.

Tai čia mano dūmos, tai čia mano buvusios dienos,

Kaip sapnas, gyvena nusvirusių gluosnių vėsoj.

Ir ištiesiau ranką į prieblandos nykias gyvybes:

Sugrįžkit! sugrįžkite visos į mano namus.

Iškelsiu jums puotą, įkursiu išblėsusius laužus,

Nusėdusią saulę grąžinsiu liepsnotu dangum.

Bet žiūrim – nublanko jau liepsnos saulėleidžio rūme,

Ant gęstančio laužo tik žvaigždė įspindus viena,

Sukniubo šešėliai, lyg raudos ant mylimo kapo –

Ir mes tiktai klaidūs šešėliai savųjų dienų.

1922.

Juodas angelas

15 psl.

Budi mano Juodas Angelas

Mano sapno žydry –

Dunkso laibas kiparisas

Mėnesienos sidabre.

Tiesia sparną šešėliuotą,

Kugžda širdžiai pasakėčią:

Už jūružių, už giliųjų,

Užkerėtam stiklo rūme

Miega karalaitė.

Gilios marios neišplaukiamos,

Stiklo rūmas neadaromas,

Karalaitė neišbudoma –

Mano pasaka ne pasaka,

Tiktai tavo lakios mintys,

Tiktai tavo skambūs žodžiai,

Tavo dienos ir svajonės,

Tavo sapnas ir buitis.–

Žūki, mano Juodas Angele,

Iš šviesių sapnų padangės:

Skaidriai dega visos žvaigždės

16 psl.

Mėnesienos sidabre.

1924.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip rinkinio pavadinimą „Tarp dviejų aušrų“ padeda suprasti pirmasis jo tekstas ir kaip į jį atsako paskutinis eilėraštis „Pabaiga“?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Pirmajame tekste žmogus rytuose nuspėja artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, daiktai jo regėjime dvilypuojasi, ir tekstas baigiasi žodžiais „tau be galo liūdna“. Jis atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo, ir nė vienai šviesai iki galo nepriklauso. Eilėraštyje „Pabaiga“ lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus, jo dvasia kaip paukštis pajunta ateinančio ryto pranešėjus, o merdinčio vakaro žaizda paliovė skaudėjus. Taip rinkinys eina nuo nerimo ir liūdesio prie ramybės ir naujos aušros.

2. Kuo skiriasi lyrinio subjekto santykis su tuo, kas aukščiau žmogaus, eilėraštyje „Rūpintojėlis“ ir cikle „Pesimizmo himnai“?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Tikėjimas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.