Budi mano Juodas Angelas
Mano sapno žydry –
Dunkso laibas kiparisas
Mėnesienos sidabre.
Tiesia sparną šešėliuotą,
Kugžda širdžiai pasakėčią:
Už jūružių, už giliųjų,
Užkerėtam stiklo rūme
Miega karalaitė.
Gilios marios neišplaukiamos,
Stiklo rūmas neadaromas,
Karalaitė neišbudoma –
Mano pasaka ne pasaka,
Tiktai tavo lakios mintys,
Tiktai tavo skambūs žodžiai,
Tavo dienos ir svajonės,
Tavo sapnas ir buitis.–
Žūki, mano Juodas Angele,
Iš šviesių sapnų padangės:
Skaidriai dega visos žvaigždės
Mėnesienos sidabre.
1924.
Nokturnas
Jau nėr nė vieno lapo mano sodo medžiuos,
Tik šiurkštūs stagarai į lango stiklą beldžias.
Bet šiurpulingi žodžiai iš nakties glūdumo
Vadina klaikiai žengti į anapus.
– Gesinki jau tu menką savo žiburėlį,
Užversk nedaskaitytą paskutinį lapą:
Tegu nepabaigtos minties klaidi vilionė
Atves tave į mano tamsų rūmą.
Naktis glūdni, o aš viena, kaip pasmerkimas,
Puošiuosi nuodėmingųjų svajonių šydrais
Ir marmurinę krūtį tyčiomis pradengus,
Kukliai nuleidžiu žiburiuotą žvilgsnį.
Bet tu ateik ir rask mane prie mano guolio,
Paskendusią į nėgalios meilingą sapną,
Palik kaleivio apsiaustą anapus durų
Ir tark: čionai pradžia visų gyvybės. –
Ir šitai prasimerkia žiburiuotos akys
Ir dvylika varpų pagret į varį daužia.
Būk sveikas, mano nesulaukto žygio gande!–
Naktis glūdni, naktis ilga be galo.
1924.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip rinkinio pavadinimą „Tarp dviejų aušrų“ padeda suprasti pirmasis jo tekstas ir kaip į jį atsako paskutinis eilėraštis „Pabaiga“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pirmajame tekste žmogus rytuose nuspėja artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, daiktai jo regėjime dvilypuojasi, ir tekstas baigiasi žodžiais „tau be galo liūdna“. Jis atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo, ir nė vienai šviesai iki galo nepriklauso. Eilėraštyje „Pabaiga“ lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus, jo dvasia kaip paukštis pajunta ateinančio ryto pranešėjus, o merdinčio vakaro žaizda paliovė skaudėjus. Taip rinkinys eina nuo nerimo ir liūdesio prie ramybės ir naujos aušros.
2. Kuo skiriasi lyrinio subjekto santykis su tuo, kas aukščiau žmogaus, eilėraštyje „Rūpintojėlis“ ir cikle „Pesimizmo himnai“?
Rašiniui: Tikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.