Sudie tau pasakiau saulėtekio metu,–
Pasibaigė diena – ir vėl tavin grįžtu
Išblyškusia dvasia, nublankusia širdim,
Pasveikinti tave – ir likti su tavim.
Tyli tu ir klaiki, kaip tyrų glūdnuma,
Marinančiais sapnais keleivį globdama.
O aš tavęs geidžiu, kaip skausmo valandos,
Kur mirtį pažadės, bet laimės – niekados.
Turiu aš tau brangių slėptinių dovanų:
Del jų tavęs geidžiu, del jų ir gyvenu.
Visa plati buitis – del jų ir del tavęs,–
O vien tik tu ir jos žavės mane ir ves.
Tu lauk manęs viena, nedegus žiburių:
Slėptinių dovanų aš tau įteikt turiu.
Kita many šviesa – ir žygiai nebe tie,–
Palaiminki mane nors tu, juoda naktie.
1924.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip rinkinio pavadinimą „Tarp dviejų aušrų“ padeda suprasti pirmasis jo tekstas ir kaip į jį atsako paskutinis eilėraštis „Pabaiga“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pirmajame tekste žmogus rytuose nuspėja artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, daiktai jo regėjime dvilypuojasi, ir tekstas baigiasi žodžiais „tau be galo liūdna“. Jis atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo, ir nė vienai šviesai iki galo nepriklauso. Eilėraštyje „Pabaiga“ lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus, jo dvasia kaip paukštis pajunta ateinančio ryto pranešėjus, o merdinčio vakaro žaizda paliovė skaudėjus. Taip rinkinys eina nuo nerimo ir liūdesio prie ramybės ir naujos aušros.
2. Kuo skiriasi lyrinio subjekto santykis su tuo, kas aukščiau žmogaus, eilėraštyje „Rūpintojėlis“ ir cikle „Pesimizmo himnai“?
Rašiniui: Tikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.