Nokturnas20% kūrinio
17 psl.

Jau nėr nė vieno lapo mano sodo medžiuos,

Tik šiurkštūs stagarai į lango stiklą beldžias.

Bet šiurpulingi žodžiai iš nakties glūdumo

Vadina klaikiai žengti į anapus.

– Gesinki jau tu menką savo žiburėlį,

Užversk nedaskaitytą paskutinį lapą:

Tegu nepabaigtos minties klaidi vilionė

Atves tave į mano tamsų rūmą.

Naktis glūdni, o aš viena, kaip pasmerkimas,

Puošiuosi nuodėmingųjų svajonių šydrais

Ir marmurinę krūtį tyčiomis pradengus,

Kukliai nuleidžiu žiburiuotą žvilgsnį.

Bet tu ateik ir rask mane prie mano guolio,

Paskendusią į nėgalios meilingą sapną,

Palik kaleivio apsiaustą anapus durų

Ir tark: čionai pradžia visų gyvybės. –

Ir šitai prasimerkia žiburiuotos akys

Ir dvylika varpų pagret į varį daužia.

Būk sveikas, mano nesulaukto žygio gande!–

Naktis glūdni, naktis ilga be galo.

1924.

Palaiminki mane

18 psl.

Sudie tau pasakiau saulėtekio metu,–

Pasibaigė diena – ir vėl tavin grįžtu

Išblyškusia dvasia, nublankusia širdim,

Pasveikinti tave – ir likti su tavim.

Tyli tu ir klaiki, kaip tyrų glūdnuma,

Marinančiais sapnais keleivį globdama.

O aš tavęs geidžiu, kaip skausmo valandos,

Kur mirtį pažadės, bet laimės – niekados.

Turiu aš tau brangių slėptinių dovanų:

Del jų tavęs geidžiu, del jų ir gyvenu.

Visa plati buitis – del jų ir del tavęs,–

O vien tik tu ir jos žavės mane ir ves.

Tu lauk manęs viena, nedegus žiburių:

Slėptinių dovanų aš tau įteikt turiu.

Kita many šviesa – ir žygiai nebe tie,–

Palaiminki mane nors tu, juoda naktie.

1924.

Tylus ir nykus

19 psl.

Tylūs ir nykūs šią naktį manieji namai,

Tartum apgriuvus šventovė, kur maldos išblėso.

Skamba ir spengia tylos graudulingi varpai,

Aukuro akmens atvėso.

Neisiu jau žadint užgesusiai ugniai kūrėjo –

Svilina širdį mintis vienumu alkana.

Rymoki vienas: dar ryto aušra netekėjo

Rūsčio kardu nešina.

Ėmęs, nupūsčiau žvaigždes nuo bedugnio dangaus,

Savo širdies žiburių nebijojęs užpūsti.

Chaoso vėtros tiktai iš krūtinės išraus

Ilgesį, skausmą ir rūstį.

Laistysis jūrės ir kalnai ugnim prašnekės,

Degs mano apmaudo žodžiai žvaigždes pasiviję.

Rymoti vienas: negreit dar daugum patekės

Ženklas aštraus kalavijo.

1922.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip rinkinio pavadinimą „Tarp dviejų aušrų“ padeda suprasti pirmasis jo tekstas ir kaip į jį atsako paskutinis eilėraštis „Pabaiga“?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Pirmajame tekste žmogus rytuose nuspėja artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, daiktai jo regėjime dvilypuojasi, ir tekstas baigiasi žodžiais „tau be galo liūdna“. Jis atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo, ir nė vienai šviesai iki galo nepriklauso. Eilėraštyje „Pabaiga“ lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus, jo dvasia kaip paukštis pajunta ateinančio ryto pranešėjus, o merdinčio vakaro žaizda paliovė skaudėjus. Taip rinkinys eina nuo nerimo ir liūdesio prie ramybės ir naujos aušros.

2. Kuo skiriasi lyrinio subjekto santykis su tuo, kas aukščiau žmogaus, eilėraštyje „Rūpintojėlis“ ir cikle „Pesimizmo himnai“?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Tikėjimas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.