„Įvade“ keleivis raginamas sukruvintomis rankomis stiebtis į viršūnę. Jei ją pasieks, bus kaip Dievas, o jei žus, žus kaip lašas be garso ir aido. Kitose dalyse kalbantysis sveikina viršūnę, bet sunki karūna jam nusvarina galvą, ir jis kreipiasi į gimtąją žemę, o paskandintasis varpas sako nepaleisiąs viršūnių valdovo gyvybės šaknų. E. Žmuida viršūnę laiko absoliuto simboliu, kuriam pasiekti reikia valios. Aukštas tikslas reikalauja rizikuoti viskuo, o gelmės ir žemė vis tiek traukia atgal.