Blykčioja kalnų sniegai baltapūkiai,
Ūžia artėdamos mėlynos jūrės,–
Glūdi vien tolyje tolimi toliai.
III
Kur tu leki, mano mylima vėle,
Kapą palikus ir liūdinti kryžių?–
Blaškosi linkdamos gedulo vėliavos,
Klumpa ant kelių maldaujanti Libera.
Libera! – Libera! – ak, neprikelsi
To, kam gyvybėj mirtis karaliauja,
To, kam iš saulės palinkę šešėliai
Gedulos kryžiais paženklino kaktą.
Ė, tegu lekia iš šėlstančio pragaro
Visos kvatojančios kvaituliu raganos! –
Grįžk į kapus, mano mylima vėle,
Ten tavęs laukia linguodamas kryžius.
IV
Cit!...– –
Kodel gi durys staiga atsidarė –
Šiurpuliu nusmelkė šaltas atodūsis...
Juoda anapus, lyg tvylančios žiotys –
Kažkas nematomas slankioja, dangstos...
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip rinkinio pavadinimą „Tarp dviejų aušrų“ padeda suprasti pirmasis jo tekstas ir kaip į jį atsako paskutinis eilėraštis „Pabaiga“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pirmajame tekste žmogus rytuose nuspėja artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, daiktai jo regėjime dvilypuojasi, ir tekstas baigiasi žodžiais „tau be galo liūdna“. Jis atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo, ir nė vienai šviesai iki galo nepriklauso. Eilėraštyje „Pabaiga“ lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus, jo dvasia kaip paukštis pajunta ateinančio ryto pranešėjus, o merdinčio vakaro žaizda paliovė skaudėjus. Taip rinkinys eina nuo nerimo ir liūdesio prie ramybės ir naujos aušros.
2. Kuo skiriasi lyrinio subjekto santykis su tuo, kas aukščiau žmogaus, eilėraštyje „Rūpintojėlis“ ir cikle „Pesimizmo himnai“?
Rašiniui: Tikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.