Fantazijos25% kūrinio
22 psl.

Blykčioja kalnų sniegai baltapūkiai,

Ūžia artėdamos mėlynos jūrės,–

Glūdi vien tolyje tolimi toliai.

III

Kur tu leki, mano mylima vėle,

Kapą palikus ir liūdinti kryžių?–

Blaškosi linkdamos gedulo vėliavos,

Klumpa ant kelių maldaujanti Libera.

Libera! – Libera! – ak, neprikelsi

To, kam gyvybėj mirtis karaliauja,

To, kam iš saulės palinkę šešėliai

Gedulos kryžiais paženklino kaktą.

Ė, tegu lekia iš šėlstančio pragaro

Visos kvatojančios kvaituliu raganos! –

Grįžk į kapus, mano mylima vėle,

Ten tavęs laukia linguodamas kryžius.

IV

Cit!...– –

Kodel gi durys staiga atsidarė –

Šiurpuliu nusmelkė šaltas atodūsis...

Juoda anapus, lyg tvylančios žiotys –

Kažkas nematomas slankioja, dangstos...

23 psl.

– Prašom!. . . Įeikit!. . . – Eina jau, eina...

Pokštelė aidesiu kaž kuris baldas,

Kaž kas nerimstančia nuojauta kvėpė –

Ir už pečių nebyliai atsistojo.

– Prieteli, ką man sakysi?

Jau metas vėlyvas.. . –

Tyli... Vienas tik stagaras

Klibina langą,

Kaip gyvas.

– Prieteli, tavo kuklumas

Labai man patinka... –

Tyli... Tik gremžias peliūkštė

Pasienio gzimse

Pro tinką.

– Prieteli, štai mano geismas:

Prasmeki tu skradžiai!... –

Tyli... Vien suokia iš tolo

Vėtros verkimai

Bežadžiai.

1925.

Pavasario žemė

24 psl.

Pavasario žemė, kaip motinos krūtys,

Silpnutei gyvybei nesigaili peno.

Į širdį įsiėmė alkanos šaknys

Ir pirmąjį šypsnį žiedais išlukšteno.

Siūbuojančių jūrų ir mėlyno skliauto

Nepratusios akys apimt neįmano,

Bet motinos žemės palaimintos krūtys

Silpnutei gyvybei nesigaili peno.

Pavasario žemė aistri kaip meilužė,

Audringais sapnais mūs dienas pranašauja.

Bučiavimui pradengė kvepiantį kūną

Ir saulėtais žvilgesiais svilina kraują.

Vidurnakčio dangų ir ūkanų klonius

Apsėjo Kūrėjas palaiminta sauja –

Ir kvepianti žemė aistri kaip meilužė,

Audringais sapnais mūs dienas pranašauja.

1923.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip rinkinio pavadinimą „Tarp dviejų aušrų“ padeda suprasti pirmasis jo tekstas ir kaip į jį atsako paskutinis eilėraštis „Pabaiga“?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Pirmajame tekste žmogus rytuose nuspėja artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, daiktai jo regėjime dvilypuojasi, ir tekstas baigiasi žodžiais „tau be galo liūdna“. Jis atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo, ir nė vienai šviesai iki galo nepriklauso. Eilėraštyje „Pabaiga“ lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus, jo dvasia kaip paukštis pajunta ateinančio ryto pranešėjus, o merdinčio vakaro žaizda paliovė skaudėjus. Taip rinkinys eina nuo nerimo ir liūdesio prie ramybės ir naujos aušros.

2. Kuo skiriasi lyrinio subjekto santykis su tuo, kas aukščiau žmogaus, eilėraštyje „Rūpintojėlis“ ir cikle „Pesimizmo himnai“?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Tikėjimas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.