Graži ir galinga esi, nuodėmingoji žeme!
Tu praneši dangų savųjų žiedų skaidrumu.
Iš tavo gelmių sau vaivorykštės metmenis semia –
B tavo krūtinės ir aš sau gyvybės imu.
Nuo juodbruvo veido saulėleidžio skarą nutraukus,
Tu šiltą pavasario naktį manim apsvaigai:
Jaučiu tavo plakančią širdį ir kvepiančius plaukus,
Kaip galvą svaigina, lyg žydinčių pievų ūkai.
Raudonos aguonos nulinkę tau vyto prie kojų,
Ant tavęs rausvi debesynai pakriko lengvai,–
Susitelkė žvaigždės ir mėnuo padangėj sustojo,
Kai šiltą pavasario naktį mane bučiavai.
Apglėbiau tave, kaip nė vienas apglėbt negalėtų.
Įaugau tavin chaotingų geismų šaknimis.
Kaip pasakos augalas kilsiu lig ruimų žvaigždėtų,
O kraunamas žiedas tavąja gyvybe išmis.
1922.
Džiaukis, žeme!
Džiaukis, žemei Tavo kraterų gelmėse
Dar pirmykštės Dievo liepsnos neišblėsę.
Gaivalinę, šviesią laisvę pamylėjus,
Tu gimdai naujos buities laisvus kūrėjus.
Tu vergų nebylias širdis įsupai:
Dega ugnys, gaudžia giesmės ir varpai!
Visos kalvos linksta kryžiais pasipuošę,–
Amžiais laukto atgimimo šventę ruošia.
Džiaukis, žeme, jūrą mėlyną pamilus!
Kaip dangus jos slėpiniai aukšti ir gilūs.
Tieski bures – debesynų baltas drobes –
Skrenda laivas, verpetu bangas apgobęs.
Kai parplauks jisai iš tolimos šalies,
Gintariniai mūsų rūmai auksu švies.
Leisis saulė, ūščios bangos, degs žibintai,
Žiebsis žvaigždės mūsų žemei atgaivintai, nuramintai.
1923.
Margi sakalai
Lydėdami gęstančią žarą, vėlai
Pakilo į dangų margi sakalai.
Paniekinę žemės vylingus sapnus,
Padangėje ištiesė savo sparnus.
Ir tarė margieji: negrįšim į žemę,
Kol josios pakalnės ir kalnai aptemę.
Sapnai ir šešėliai padangėse mums
Šviesiųjų į saulę kelių nebedrums.
Mes skaisčiąją aušrą dangum pasiviję,
Iš josios vainiko nuskinsim leliją –
Ir miegančios žemės laukus ir uolynus
Paversim į žėrinčius saulės gėlynus.
Ir tarę, suplojo iš naujo sparnais,
Tolyn ir aukštyn, koliai kraujas užkais
Pavytosios saulės ieškota liepsna,
Ir žemei užgims pranašauta diena.
Bet štai rytuose jau nuraudo dangus.
Jau nušvietė saulė uolas ir laukus,
Tačiau iš dangaus nei anksti, nei vėlai
Negrįžo į žemę margi sakalai.
1922.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip rinkinio pavadinimą „Tarp dviejų aušrų“ padeda suprasti pirmasis jo tekstas ir kaip į jį atsako paskutinis eilėraštis „Pabaiga“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pirmajame tekste žmogus rytuose nuspėja artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, daiktai jo regėjime dvilypuojasi, ir tekstas baigiasi žodžiais „tau be galo liūdna“. Jis atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo, ir nė vienai šviesai iki galo nepriklauso. Eilėraštyje „Pabaiga“ lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus, jo dvasia kaip paukštis pajunta ateinančio ryto pranešėjus, o merdinčio vakaro žaizda paliovė skaudėjus. Taip rinkinys eina nuo nerimo ir liūdesio prie ramybės ir naujos aušros.
2. Kaip eilėraščiuose „Skriski are“ ir „Žemei“ lyrinis subjektas sieja žemę ir dangų?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
„Skriski are“ epigrafe dangus vadinamas tėvu, o žemė motina. Lyrinis subjektas ragina arą skristi į dangų, bet pats pamilo tik juodą, šaltą žemę. Apie savo kilmę jis sako: „Bet aš čia, juodojoj žemėj išdygau.“ Žemėje jam sapnuojasi dangus, o padangėje jis ilgėsis žemės. Eilėraštyje „Žemei“ žemė yra graži ir nuodėminga mylimoji, į kurią jis įaugo šaknimis, bet būtent iš jos gyvybės jis žada kilti „lig ruimų žvaigždėtų“. Žemė čia ne priešinga dangui: ji duoda jėgų į jį kilti, todėl žmogus jungia abi savo kilmės puses.
Rašiniui: KilmėGamta
3. Kuo skiriasi lyrinio subjekto santykis su tuo, kas aukščiau žmogaus, eilėraštyje „Rūpintojėlis“ ir cikle „Pesimizmo himnai“?
Rašiniui: Tikėjimas
4. Kas eilėraščio „Margi sakalai“ pabaigoje nutinka ne taip, kaip žadėjo sakalai?
5. Kaip vaizduojama žemė eilėraštyje „Žemei“?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.