Tarp dviejų aušrų pasaulis kaip pasaka. Iš žvilgančių bokštų veizi didelės akys ir jų regėjimu klajoja tavo pačio jautimai. Rytuose jau nuspėji besiartinančią šviesą, bet vakarų atošvaistos atgyja tavy, kaip seniai girdėtų giedojimų aidai. Visi daiktai, kaip blankūs šešėliai, dvilypuojasi tavo regėjime ir tu nebežinai kokiu vardu juos vadinti. Tavo pačio buitis nykiais aidėjimais skrenda į tolį ir tau be galo liūdna.
Romansas
Su pirmuoju pavasario saulės šypsniu
Tu žieduotu jausmu į mane atskridai. –
Ir dabar, kai tyloj tavo vardą miniu,
Vis man juokiasi saulė ir kvepia žiedai.
Nežinau, ar ilgai tu buvai su manim:
Tarpu dviejų aušrų nesutemo naktis.
Ir dabar tų aušrų tebešviečia ugnim
Vakarinis dangus ir manoji buitis.
Nežinau, ar dar vėl tu sugrįši kada,
Ar kaip džiaugsmas pirmasis spindėsi toli; –
Bet pavasario saulės šypsniu užburta,
Tu iš mano akių pasislėpt negali.
Kur tik eičiau, visur spinduliai ir žiedai,
Merkias akys ir klysta apsvaigus mintis.
Kaip tada, kai džiaugsmu į mane atkridai, –
Nors dabar pas mane tik naktis, tik naktis:
1926.
Pavasario saulėj
Kaip akys po verksmo nusišvietė dienos.
Pavasario saulė – viešnia nuotaikinga:
Nei sprogstančio džiaugsmo, nei žydinčios meilės
Gėlių pumpuruose jaunatvei nestinga.
Išeik tik į lauką, kur didelis vėjas
Kvapia šiluma tave perpus kiaurai –
Ir jau nebžinosi, kam siela tau svaigsta
Ir kam savo lūpas šypsniu pradarai.
Tik eisi ir eisi per žydinčias pievas,
Aidais šimtastygiais dūzgenančiu plotu –
Gal pamiršto draugo, gal sutikto žvilgsnio,
Gal laukiamos meilės tu eisi ieškotų?
Platumas ir laisvė erdvių spinduliuotų,
Kaip bitę, žieduose tave paskandys, –
Ir gersi apsvaigęs meilingąjį džiaugsmą
Pavasario saulės laimingas svetys.
1926.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip rinkinio pavadinimą „Tarp dviejų aušrų“ padeda suprasti pirmasis jo tekstas ir kaip į jį atsako paskutinis eilėraštis „Pabaiga“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pirmajame tekste žmogus rytuose nuspėja artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, daiktai jo regėjime dvilypuojasi, ir tekstas baigiasi žodžiais „tau be galo liūdna“. Jis atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo, ir nė vienai šviesai iki galo nepriklauso. Eilėraštyje „Pabaiga“ lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus, jo dvasia kaip paukštis pajunta ateinančio ryto pranešėjus, o merdinčio vakaro žaizda paliovė skaudėjus. Taip rinkinys eina nuo nerimo ir liūdesio prie ramybės ir naujos aušros.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.