Pakilo, sumojo juoduoju sparnu,–
Ir aš į jo sostą, kaip vergas, einu.
Jis kvėpė liepimą numirėlio vėlei,–
Ir skverbias į spindulius kapo šešėliai.
Jis alkiui užčiaupė piktuosius nasrus,–
Ir džiūgauja minios pro puotų gaisrus.
Putojančią taurę jis sutrempė koja,–
Ir geduloj klūpantis džiaugsmas vaitoja.
Tada jis pakilo ir žengė lėtai,
Kur buvusių žygių dar skamba aidai.
Ir ką jis ten šaukė ir ką ten kalbėjo,
Viena tik tamsioji naktis tai girdėjo.
Kai grįžo į sostą galiūnas puikus,
Tik žvaigždės mirgėjo pro palšvus ūkue.
Sugrįžo, apsigaubė juodu sparnu –
Ir kniubo prie sosto šaltų akmenų.
1924.
Gedula
Dangus juodais sparnais atsirėmė į žemę–
Ir juodos vėliavos į saulę pasikėlė.
Gedėki, mano žeme, nesulauktos laimės
Šviesiųjų prižadų palaužtame šešėly.
Uždengsime šydais ir mes nuleistas galvas
Pilkųjų pelenų nuo veido nenuplovę.
Palinkom ant gelmių, kaip karklai žaliakasiai
Nusvyrusiais žvilgsniais apglėbę tyrą srovę.
Mes kaip nuliūdę sūnūs ant gelmių palinkom
Kur motinos širdies mirtis nenumarino,
Tiktai gyvenimo geismų aistringas skausmas
Sukruvintu kardu jos kapą atrakino.
Ir gedulos tyloj tas pats meilingas balsas,
Kurs mus gimdydams dangui paviliojo:
Mylėki tik mane ir mano skaudų džiaugsmą–
Ir visa, ką širdis tik geidė ir svajojo.
Eik šian gi, mano drauge, džiaugtis ir gedėti
Šviesių širdies sapnų palaužtame šešėly:
Dangus juodais sparnais atsirėmė į žemę
Ir juodos vėliavos į saulę pasikėlė.
1922.
Viršūnės ir gelmės
1. Įvada
Urvai ir bedugnės
Granito uolynus išvarstė,
O aštrios skeveldros
Viršum pro kraštus nusikarstė.
Vidurnakčio gūdis
Nei mirtinas takas keleivio nebaido:
Jei žūsi, tai žūsi kaip lašas be garso ir aido.
Bet jeigu pasieksi
Padangėj iškeltą viršūnę,
Tu būsi kaip Dievas,
Paniekintos žemės klajūnei
Tu būsi tik vienas
Tau matomos saulės ugnim suspindėjęs,
Bedugnių ir kalnų ir viso pasaulio kūrėjas.
Parpulki, keleivi,
Ir kniūpsčias per akmenis slinki,
O alpstančią širdį
Laisvėjančia aistra gaivinki.
Sukruvintom rankom
Pro aštrias atolaužas stiebkis į priekį
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip rinkinio pavadinimą „Tarp dviejų aušrų“ padeda suprasti pirmasis jo tekstas ir kaip į jį atsako paskutinis eilėraštis „Pabaiga“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pirmajame tekste žmogus rytuose nuspėja artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, daiktai jo regėjime dvilypuojasi, ir tekstas baigiasi žodžiais „tau be galo liūdna“. Jis atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo, ir nė vienai šviesai iki galo nepriklauso. Eilėraštyje „Pabaiga“ lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus, jo dvasia kaip paukštis pajunta ateinančio ryto pranešėjus, o merdinčio vakaro žaizda paliovė skaudėjus. Taip rinkinys eina nuo nerimo ir liūdesio prie ramybės ir naujos aušros.
2. Kodėl cikle „Viršūnės ir gelmės“ lyrinis subjektas negali ramiai likti pasiektoje viršūnėje?
Rašiniui: LaisvėKilmė
3. Kuo skiriasi lyrinio subjekto santykis su tuo, kas aukščiau žmogaus, eilėraštyje „Rūpintojėlis“ ir cikle „Pesimizmo himnai“?
Rašiniui: Tikėjimas
4. Kodėl eilėraštyje „Gedula“ draugas kviečiamas ir džiaugtis, ir gedėti?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.