Viršūnės ir gelmės35% kūrinio
32 psl.

Ir smailą viršūnę krauju prakaituodamas sieki.

2. Viršūnė

Sveika būk, viršūne, pakalnėj svajota,

Nuo sutemų meto per naktį ieškota,

Aušroj man sukūrusi dangų liepsnotą –

Sveika būk viršūne kilni:

Kas valandą žvilgsnis nuo žemės man kilo

Ir šitai plazdėję jausmai nenutilo,

Kol nykiąją tavo vienatvę pamilo

Padangės aidų vedini.

Iškėlei mane tu virš žemės grožybių,

Kur siaudžia ir virpa iš žydrio aukštybių

Pasaulį apglobę aidai amžinybių,

Kaip milžino varpo gaida.

Prasidengė girdas, nusišvietė žvilgis,

Pabudusi siela plasnoja ir ilgis,

Kol auštantis rytas krūtinę suvilgys

Gaiviąja rasa ir malda.

Jau keliasi saulė pro mėlyną klonį,

Nugriaudėjo kalnais verpetai raudoni –

Ir didė ramybė šventa ir maloni

33 psl.

Apsėmė tave ir mane.

Nereikia man žemės – tavy pasiliksiu,

Į saulėtą dangų, kaip tu, aš įsmigsiu

Ir amžiams ant tavo karūnos užmigsiu

Apsvaigęs padangių sapne.

3. Ilgesys

Baigiu jau su saule, kaip aras, danguj viešpatauti;

Žemyn nusvarino man galvą sunki karūna.

Jau gaudžia pakalnių varpai mano šūksnio užgauti,

Jau blyksi gelmių žibintuvai raudona liepsna.

O žvilgančioj jūrėj jau saulė pasruvo raudonai,

Miglotą pakalnę ir dangų užliejo ugnim, –

Atsikvėpė žaliosios lankos ir našūs dirvonai

Ir lūkesiu virpa ir dega drauge su manim.

Suglausiu sparnus ir nukrisiu ant tavo krūtinės,

Tu žiede svajonių iš liūdesio mano taurės.

Tegu mano viso gyvenimo skaudama gėla,

Kaip puolanti žvaigždė, gyvybės kaitra sužėrės.

Man nedavei laimės vidurdienio saulėj plazdėti,

Tik slankioti nykiais šešėliais naktų gludnumoj,

Tik gęstančią žarą, tik alpstantį šypsnį mylėti,

34 psl.

Tik melstis pasauliui tilioj nebevilties maldoj.

Už ką gi tave pamylėjau, tu žeme gimtoji,

Kad jaudini sielą ir ilgesiu širdį kuri, –

Ir skausmo atobalsiais mano krūtinėj vaitoji,

Ir virpančioj ašaroj gęstančia saule žėri.

4. Įspėjimas

Atstoki, keleivi, nuo krašto uolos,

Kai kalnai miglas į pakalnę suklos.

Atstok, nusigręžk ir neveizėk žemyn

Paniekinto klonio melsvon prapultin.

Jau šaltą dvelkimą į veidą junti:

Slaptingas vidurnakčio metas arti–

Ir vėl iš pabudusios jūrų širdies

Apjakinti gundymai ranką išties,

Ir gelmę sudrumstusi žemės klaida,

Prabils paskandintojo varpo gaida.

Bijoki, keleivi, nakties glūdnumos,

Jei žemės šešėlis sparnu tau pamos –

Ir ieškantį žvilgsnį nukreipsi žemyn

Paniekinto klonio melsvon prapultin.

5. Paskandintojo varpo giesmė

Kai tik pasikėlė vidurnakčio gandas

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip rinkinio pavadinimą „Tarp dviejų aušrų“ padeda suprasti pirmasis jo tekstas ir kaip į jį atsako paskutinis eilėraštis „Pabaiga“?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Pirmajame tekste žmogus rytuose nuspėja artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, daiktai jo regėjime dvilypuojasi, ir tekstas baigiasi žodžiais „tau be galo liūdna“. Jis atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo, ir nė vienai šviesai iki galo nepriklauso. Eilėraštyje „Pabaiga“ lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus, jo dvasia kaip paukštis pajunta ateinančio ryto pranešėjus, o merdinčio vakaro žaizda paliovė skaudėjus. Taip rinkinys eina nuo nerimo ir liūdesio prie ramybės ir naujos aušros.

2. Kodėl cikle „Viršūnės ir gelmės“ lyrinis subjektas negali ramiai likti pasiektoje viršūnėje?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: LaisvėKilmė

3. Kuo skiriasi lyrinio subjekto santykis su tuo, kas aukščiau žmogaus, eilėraštyje „Rūpintojėlis“ ir cikle „Pesimizmo himnai“?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Tikėjimas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.