Tik melstis pasauliui tilioj nebevilties maldoj.
Už ką gi tave pamylėjau, tu žeme gimtoji,
Kad jaudini sielą ir ilgesiu širdį kuri, –
Ir skausmo atobalsiais mano krūtinėj vaitoji,
Ir virpančioj ašaroj gęstančia saule žėri.
4. Įspėjimas
Atstoki, keleivi, nuo krašto uolos,
Kai kalnai miglas į pakalnę suklos.
Atstok, nusigręžk ir neveizėk žemyn
Paniekinto klonio melsvon prapultin.
Jau šaltą dvelkimą į veidą junti:
Slaptingas vidurnakčio metas arti–
Ir vėl iš pabudusios jūrų širdies
Apjakinti gundymai ranką išties,
Ir gelmę sudrumstusi žemės klaida,
Prabils paskandintojo varpo gaida.
Bijoki, keleivi, nakties glūdnumos,
Jei žemės šešėlis sparnu tau pamos –
Ir ieškantį žvilgsnį nukreipsi žemyn
Paniekinto klonio melsvon prapultin.
5. Paskandintojo varpo giesmė
Kai tik pasikėlė vidurnakčio gandas
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip rinkinio pavadinimą „Tarp dviejų aušrų“ padeda suprasti pirmasis jo tekstas ir kaip į jį atsako paskutinis eilėraštis „Pabaiga“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pirmajame tekste žmogus rytuose nuspėja artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, daiktai jo regėjime dvilypuojasi, ir tekstas baigiasi žodžiais „tau be galo liūdna“. Jis atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo, ir nė vienai šviesai iki galo nepriklauso. Eilėraštyje „Pabaiga“ lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus, jo dvasia kaip paukštis pajunta ateinančio ryto pranešėjus, o merdinčio vakaro žaizda paliovė skaudėjus. Taip rinkinys eina nuo nerimo ir liūdesio prie ramybės ir naujos aušros.
2. Kodėl cikle „Viršūnės ir gelmės“ lyrinis subjektas negali ramiai likti pasiektoje viršūnėje?
Rašiniui: LaisvėKilmė
3. Kuo skiriasi lyrinio subjekto santykis su tuo, kas aukščiau žmogaus, eilėraštyje „Rūpintojėlis“ ir cikle „Pesimizmo himnai“?
Rašiniui: Tikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.