Viršūnės ir gelmės38% kūrinio
34 psl.

Tik melstis pasauliui tilioj nebevilties maldoj.

Už ką gi tave pamylėjau, tu žeme gimtoji,

Kad jaudini sielą ir ilgesiu širdį kuri, –

Ir skausmo atobalsiais mano krūtinėj vaitoji,

Ir virpančioj ašaroj gęstančia saule žėri.

4. Įspėjimas

Atstoki, keleivi, nuo krašto uolos,

Kai kalnai miglas į pakalnę suklos.

Atstok, nusigręžk ir neveizėk žemyn

Paniekinto klonio melsvon prapultin.

Jau šaltą dvelkimą į veidą junti:

Slaptingas vidurnakčio metas arti–

Ir vėl iš pabudusios jūrų širdies

Apjakinti gundymai ranką išties,

Ir gelmę sudrumstusi žemės klaida,

Prabils paskandintojo varpo gaida.

Bijoki, keleivi, nakties glūdnumos,

Jei žemės šešėlis sparnu tau pamos –

Ir ieškantį žvilgsnį nukreipsi žemyn

Paniekinto klonio melsvon prapultin.

5. Paskandintojo varpo giesmė

Kai tik pasikėlė vidurnakčio gandas

35 psl.

Ir dvyliktas aidas dangum nuskambėjo,

Nublankęs sustojo pusiaukely mėnuo

Ir žvaigždės vaiskiau sublizgėjo,

Aš kniūpščias parpuolęs ant krašto bedugnės,

Išgąsdintą žvilgį mečiau prapultin –

Ir štai nežinau, ar miglotoj pakalnėj,

Ar mano krūtinėj tyliai suaidėjo:

Din-din... din-din... din-din...

– Sapnuoki, pasauli, vidurnakčio sapną,–

O tavo dangus, tavo mėnuo ir žvaigždės,

Ir laisvė tavoji tik man, tik man...

Slaptingo pasaulio aš didis karalius:

Giliausioj versmėj mano amžinas sostas –

Din-dan... din-dan... din-dan...

– Ir gilios ir tamsios gyvenimo šaknys

Draugėn susibėgo našioj mano įsčioj

Ir godžiai įsmigo manon širdin.

O tu, spinduliuotų viršūnių valdove,

Sapnuok savo laisvę mane paskandinęs –

Din-din... din-din... din-din...

36 psl.

Tu kelki į dangų nupuikusią galvą,

Aš tavo gyvybės šaknų nepaleisiu:

Pasaulis valdyti tik man... tik man...

Tegul tavo žiedą išskaidrina saulė,

Pradėtąjį vaisių tik aš išpenėsiu –

Din dan... din-dan... din-dan... ,

6. Gelmių dangus

O kai prasiskyrė pakalnėj rūkų uždanga

Ir žvilgančioj jūrėj nuslūgo sidabro banga,

Mačiau, kaip apvirtęs dangus po uolos mano kojų

Visas grožybes į atvertąją gelmę suklojo.

Ir jau ne viršuj spindi mėnuo ir žvaigždžių būriai,

Tik žemėje mirga skaidrieji dangaus žiburiai –

Ir jau ne padangėje kalnai i žydrį įsmigo,

Tik žemėn apvirtę viršūnėmis gyly užmigo.

Būk sveikas gi, žemės bangoj atspindėjęs dangau!

Tik tau savo dvasioj aš lūkesio žiedus rinkau.

Paskęsiu tavy ir gyvensiu pasauliu kitu:

Ir dangų ir juodąją gelmę pasieksiu kartu.

Vidurnakčio monai ir kylančio ilgesio burtai

Atidengė angą spėjimuose dvasiai sukurtai:

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip rinkinio pavadinimą „Tarp dviejų aušrų“ padeda suprasti pirmasis jo tekstas ir kaip į jį atsako paskutinis eilėraštis „Pabaiga“?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Pirmajame tekste žmogus rytuose nuspėja artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, daiktai jo regėjime dvilypuojasi, ir tekstas baigiasi žodžiais „tau be galo liūdna“. Jis atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo, ir nė vienai šviesai iki galo nepriklauso. Eilėraštyje „Pabaiga“ lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus, jo dvasia kaip paukštis pajunta ateinančio ryto pranešėjus, o merdinčio vakaro žaizda paliovė skaudėjus. Taip rinkinys eina nuo nerimo ir liūdesio prie ramybės ir naujos aušros.

2. Kodėl cikle „Viršūnės ir gelmės“ lyrinis subjektas negali ramiai likti pasiektoje viršūnėje?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: LaisvėKilmė

3. Kuo skiriasi lyrinio subjekto santykis su tuo, kas aukščiau žmogaus, eilėraštyje „Rūpintojėlis“ ir cikle „Pesimizmo himnai“?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Tikėjimas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.