Ir dvyliktas aidas dangum nuskambėjo,
Nublankęs sustojo pusiaukely mėnuo
Ir žvaigždės vaiskiau sublizgėjo,
Aš kniūpščias parpuolęs ant krašto bedugnės,
Išgąsdintą žvilgį mečiau prapultin –
Ir štai nežinau, ar miglotoj pakalnėj,
Ar mano krūtinėj tyliai suaidėjo:
Din-din... din-din... din-din...
– Sapnuoki, pasauli, vidurnakčio sapną,–
O tavo dangus, tavo mėnuo ir žvaigždės,
Ir laisvė tavoji tik man, tik man...
Slaptingo pasaulio aš didis karalius:
Giliausioj versmėj mano amžinas sostas –
Din-dan... din-dan... din-dan...
– Ir gilios ir tamsios gyvenimo šaknys
Draugėn susibėgo našioj mano įsčioj
Ir godžiai įsmigo manon širdin.
O tu, spinduliuotų viršūnių valdove,
Sapnuok savo laisvę mane paskandinęs –
Din-din... din-din... din-din...
Tu kelki į dangų nupuikusią galvą,
Aš tavo gyvybės šaknų nepaleisiu:
Pasaulis valdyti tik man... tik man...
Tegul tavo žiedą išskaidrina saulė,
Pradėtąjį vaisių tik aš išpenėsiu –
Din dan... din-dan... din-dan... ,
6. Gelmių dangus
O kai prasiskyrė pakalnėj rūkų uždanga
Ir žvilgančioj jūrėj nuslūgo sidabro banga,
Mačiau, kaip apvirtęs dangus po uolos mano kojų
Visas grožybes į atvertąją gelmę suklojo.
Ir jau ne viršuj spindi mėnuo ir žvaigždžių būriai,
Tik žemėje mirga skaidrieji dangaus žiburiai –
Ir jau ne padangėje kalnai i žydrį įsmigo,
Tik žemėn apvirtę viršūnėmis gyly užmigo.
Būk sveikas gi, žemės bangoj atspindėjęs dangau!
Tik tau savo dvasioj aš lūkesio žiedus rinkau.
Paskęsiu tavy ir gyvensiu pasauliu kitu:
Ir dangų ir juodąją gelmę pasieksiu kartu.
Vidurnakčio monai ir kylančio ilgesio burtai
Atidengė angą spėjimuose dvasiai sukurtai:
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip rinkinio pavadinimą „Tarp dviejų aušrų“ padeda suprasti pirmasis jo tekstas ir kaip į jį atsako paskutinis eilėraštis „Pabaiga“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pirmajame tekste žmogus rytuose nuspėja artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, daiktai jo regėjime dvilypuojasi, ir tekstas baigiasi žodžiais „tau be galo liūdna“. Jis atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo, ir nė vienai šviesai iki galo nepriklauso. Eilėraštyje „Pabaiga“ lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus, jo dvasia kaip paukštis pajunta ateinančio ryto pranešėjus, o merdinčio vakaro žaizda paliovė skaudėjus. Taip rinkinys eina nuo nerimo ir liūdesio prie ramybės ir naujos aušros.
2. Kodėl cikle „Viršūnės ir gelmės“ lyrinis subjektas negali ramiai likti pasiektoje viršūnėje?
Rašiniui: LaisvėKilmė
3. Kuo skiriasi lyrinio subjekto santykis su tuo, kas aukščiau žmogaus, eilėraštyje „Rūpintojėlis“ ir cikle „Pesimizmo himnai“?
Rašiniui: Tikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.