Viršūnės ir gelmės41% kūrinio
37 psl.

Tyliais nujautimais ir dangų ir žemę apjuosę,

Skandina ir supa savųjų gelmių atspindžiuose.

7. Lopšinė

Sapnuoki, pasauli, vidurnakčio sapną

Ir amžiną kovą – ir amžiną laisvę,

Ir savo liepsnų nesuvaldomą galią

Pirmykštės kūrybos ankstyboj aušroj.

Granito uolynuos suspaustoj krūtinėj

Dar saugoja žemė liepsnojančią širdį,

O tvanko rūkais debesuotoj padangėj

Dar blykčioja skaidrūs pirmykšti žaibai.

Vergai išsprogdins kietą požemių plutą,

Ir perskros žaibai žemės motinos įsčią,

Ir kraterų liepsnos ištrykš į padanges –

Raudonais žibintais tau veidą nušvies.

Į gelmę apvirs spinduliuotos viršūnės,

Sutrupins granito krantus vandenynai –

Ir puolančios žvaigždės žemčiūgais išvarstys

Aptemusio chaoso rūsčias bangas.

Skausme ir vienatvėj kalėjusią dvasią,

Kaip paukštį paleisi į amžiną laisvę,

38 psl.

Nežinomoj saulėj, nežinomam ruime,

Nežinoma laime gyvent amžinai.

O virš gaivalingų ugninių verpetų,

Didžioj užgesintų pasaulių ramybėj,

Kaip spindinti žvaigždė zenite įsmigus,

Tebveizės budrioji Kūrėjo akis.

1921.

Gimimo naktį

39 psl.

Merdinčios gyvasties amžinas liūdėsi,

Garbinki didį gyvenimo džiaugsmą.

Tavo ir jo sutartiniai mylavimai

Plaka krauju ir liepsna mano gyslose.

Jo spinduliuotam gimimo vidurnakty

Glūdi tu vienas, kaip pasmerktas milžinas –

Pusę dangaus į šešėlį nutremdamas,

Glorijoj rūsčiu memento aidėdamas.

Tavo ir jo sukirsti kalavijai

Kyla man kryžiaus vaduojančiu simboliu,

Ten kur gyvenimo didė Golgota

Judu erškėčių karūnon supynė.

Merdinčios gyvasties amžinas liūdesi,

Koks tu didingas gyvenimo šventėje!

Kaip kruvinai tu skrodi mano širdį

Džiaugsmo varpų sutartinėj simfonijoj.

Šventės ugnių papuoštoj savo sutemoj

Klūpauja minios raišų ir paniekintų –

Veiziu ir aš į nesuprastą paslaptį,

Kildamas tavo laisvėjančioj galioj.

1925.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip rinkinio pavadinimą „Tarp dviejų aušrų“ padeda suprasti pirmasis jo tekstas ir kaip į jį atsako paskutinis eilėraštis „Pabaiga“?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Pirmajame tekste žmogus rytuose nuspėja artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, daiktai jo regėjime dvilypuojasi, ir tekstas baigiasi žodžiais „tau be galo liūdna“. Jis atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo, ir nė vienai šviesai iki galo nepriklauso. Eilėraštyje „Pabaiga“ lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus, jo dvasia kaip paukštis pajunta ateinančio ryto pranešėjus, o merdinčio vakaro žaizda paliovė skaudėjus. Taip rinkinys eina nuo nerimo ir liūdesio prie ramybės ir naujos aušros.

2. Kuo skiriasi lyrinio subjekto santykis su tuo, kas aukščiau žmogaus, eilėraštyje „Rūpintojėlis“ ir cikle „Pesimizmo himnai“?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Tikėjimas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.