Nežinomoj saulėj, nežinomam ruime,
Nežinoma laime gyvent amžinai.
O virš gaivalingų ugninių verpetų,
Didžioj užgesintų pasaulių ramybėj,
Kaip spindinti žvaigždė zenite įsmigus,
Tebveizės budrioji Kūrėjo akis.
1921.
Gimimo naktį
Merdinčios gyvasties amžinas liūdėsi,
Garbinki didį gyvenimo džiaugsmą.
Tavo ir jo sutartiniai mylavimai
Plaka krauju ir liepsna mano gyslose.
Jo spinduliuotam gimimo vidurnakty
Glūdi tu vienas, kaip pasmerktas milžinas –
Pusę dangaus į šešėlį nutremdamas,
Glorijoj rūsčiu memento aidėdamas.
Tavo ir jo sukirsti kalavijai
Kyla man kryžiaus vaduojančiu simboliu,
Ten kur gyvenimo didė Golgota
Judu erškėčių karūnon supynė.
Merdinčios gyvasties amžinas liūdesi,
Koks tu didingas gyvenimo šventėje!
Kaip kruvinai tu skrodi mano širdį
Džiaugsmo varpų sutartinėj simfonijoj.
Šventės ugnių papuoštoj savo sutemoj
Klūpauja minios raišų ir paniekintų –
Veiziu ir aš į nesuprastą paslaptį,
Kildamas tavo laisvėjančioj galioj.
1925.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip rinkinio pavadinimą „Tarp dviejų aušrų“ padeda suprasti pirmasis jo tekstas ir kaip į jį atsako paskutinis eilėraštis „Pabaiga“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pirmajame tekste žmogus rytuose nuspėja artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, daiktai jo regėjime dvilypuojasi, ir tekstas baigiasi žodžiais „tau be galo liūdna“. Jis atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo, ir nė vienai šviesai iki galo nepriklauso. Eilėraštyje „Pabaiga“ lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus, jo dvasia kaip paukštis pajunta ateinančio ryto pranešėjus, o merdinčio vakaro žaizda paliovė skaudėjus. Taip rinkinys eina nuo nerimo ir liūdesio prie ramybės ir naujos aušros.
2. Kuo skiriasi lyrinio subjekto santykis su tuo, kas aukščiau žmogaus, eilėraštyje „Rūpintojėlis“ ir cikle „Pesimizmo himnai“?
Rašiniui: Tikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.