Romansas4% kūrinio
2 psl.

Su pirmuoju pavasario saulės šypsniu

Tu žieduotu jausmu į mane atskridai. –

Ir dabar, kai tyloj tavo vardą miniu,

Vis man juokiasi saulė ir kvepia žiedai.

Nežinau, ar ilgai tu buvai su manim:

Tarpu dviejų aušrų nesutemo naktis.

Ir dabar tų aušrų tebešviečia ugnim

Vakarinis dangus ir manoji buitis.

Nežinau, ar dar vėl tu sugrįši kada,

Ar kaip džiaugsmas pirmasis spindėsi toli; –

Bet pavasario saulės šypsniu užburta,

Tu iš mano akių pasislėpt negali.

Kur tik eičiau, visur spinduliai ir žiedai,

Merkias akys ir klysta apsvaigus mintis.

Kaip tada, kai džiaugsmu į mane atkridai, –

Nors dabar pas mane tik naktis, tik naktis:

1926.

Pavasario saulėj

3 psl.

Kaip akys po verksmo nusišvietė dienos.

Pavasario saulė – viešnia nuotaikinga:

Nei sprogstančio džiaugsmo, nei žydinčios meilės

Gėlių pumpuruose jaunatvei nestinga.

Išeik tik į lauką, kur didelis vėjas

Kvapia šiluma tave perpus kiaurai –

Ir jau nebžinosi, kam siela tau svaigsta

Ir kam savo lūpas šypsniu pradarai.

Tik eisi ir eisi per žydinčias pievas,

Aidais šimtastygiais dūzgenančiu plotu –

Gal pamiršto draugo, gal sutikto žvilgsnio,

Gal laukiamos meilės tu eisi ieškotų?

Platumas ir laisvė erdvių spinduliuotų,

Kaip bitę, žieduose tave paskandys, –

Ir gersi apsvaigęs meilingąjį džiaugsmą

Pavasario saulės laimingas svetys.

1926.

Vidurnaktį

4 psl.

Yra viena tik valanda

Vidur nakties,

Kada padangių žvaigždynams

Tyliai meldies.

O spindulingoji erdvė

Tokia skaidri,

Kad rodos pats visas žvaigždes

Širdy turi.

Visa buitis – tiktai vieni

Melsvi skliautai –

Ir pats į mėlynas gelmes

Tu paskendai.

Nebėr daugiau šventos maldos

Nė nuodėmės:

Ką tik ištars geismi širdis,

Dangus laimės.

1924.XI.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip rinkinio pavadinimą „Tarp dviejų aušrų“ padeda suprasti pirmasis jo tekstas ir kaip į jį atsako paskutinis eilėraštis „Pabaiga“?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Pirmajame tekste žmogus rytuose nuspėja artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, daiktai jo regėjime dvilypuojasi, ir tekstas baigiasi žodžiais „tau be galo liūdna“. Jis atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo, ir nė vienai šviesai iki galo nepriklauso. Eilėraštyje „Pabaiga“ lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus, jo dvasia kaip paukštis pajunta ateinančio ryto pranešėjus, o merdinčio vakaro žaizda paliovė skaudėjus. Taip rinkinys eina nuo nerimo ir liūdesio prie ramybės ir naujos aušros.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.