Gimimo naktį43% kūrinio
39 psl.

Merdinčios gyvasties amžinas liūdėsi,

Garbinki didį gyvenimo džiaugsmą.

Tavo ir jo sutartiniai mylavimai

Plaka krauju ir liepsna mano gyslose.

Jo spinduliuotam gimimo vidurnakty

Glūdi tu vienas, kaip pasmerktas milžinas –

Pusę dangaus į šešėlį nutremdamas,

Glorijoj rūsčiu memento aidėdamas.

Tavo ir jo sukirsti kalavijai

Kyla man kryžiaus vaduojančiu simboliu,

Ten kur gyvenimo didė Golgota

Judu erškėčių karūnon supynė.

Merdinčios gyvasties amžinas liūdesi,

Koks tu didingas gyvenimo šventėje!

Kaip kruvinai tu skrodi mano širdį

Džiaugsmo varpų sutartinėj simfonijoj.

Šventės ugnių papuoštoj savo sutemoj

Klūpauja minios raišų ir paniekintų –

Veiziu ir aš į nesuprastą paslaptį,

Kildamas tavo laisvėjančioj galioj.

1925.

Prisikėlimas

40 psl.

Pro mano langą padangių liepsnos

Kaitros ugniniais verpetais verčias.

Žiedais pražydo pilki pelėsiai,

Ištirpo sienos ir juodos kerčios.

Pro mano langą Prisikėlimas

Pasaulio viltį didingai skelbia.

Apsiaubė širdį varpų gaudimai,

Visus nykybės aidus nustelbę.

Pro mano langą pasaulio lytys

Ištolo spindi, kaip šviesūs bokštai –

Ir vienu žvilgsniu ir viena meile

Bekraštę buitį draugėn sublokštai.

Ir prasivėrė namai manieji

Ir žydrą dangų į tolį skečia.

Vadinki, drauge, prie mano lango

Ir jauną viešnią, ir linksmą svečią.

1924

Kėlėsi laisvė

41 psl.

Akmenio požemiuos amžių ledai

Milžino pajėgas žudė piktai.

Užtvenkė uolos gyvybės versmes,

Kolei takus jojo siela pames.

Bet neužgniaužti gyvosios minties.

Požemiais kelią ji saulėn nuties.

Saulėj širdis kaip verpetas pabus,

Kraujas pramuš ir kiečiausius ledus.

Amžiais taupytų jėgų kupina

Mušė iš vergo krūtinės liepsna –

Ir pro gaisringai raudonus ūkus,

Akmenio požemy kėlės žmogus.

Krykštauja vėliavos, gaudžia varpai,

Audros krūtinės – ir akys žaibai.

Dega veiduos atgimimo žymė,

Skamba padangėmis laisvės giesmė.

Tikime: obalsiai mūsų giesmės

Tuomet gyvenimo kovą laimės,

Kai nuo aistringų širdžių ir dangaus

Kruvinus debesius saulė nuplaus.

1921.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip rinkinio pavadinimą „Tarp dviejų aušrų“ padeda suprasti pirmasis jo tekstas ir kaip į jį atsako paskutinis eilėraštis „Pabaiga“?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Pirmajame tekste žmogus rytuose nuspėja artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, daiktai jo regėjime dvilypuojasi, ir tekstas baigiasi žodžiais „tau be galo liūdna“. Jis atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo, ir nė vienai šviesai iki galo nepriklauso. Eilėraštyje „Pabaiga“ lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus, jo dvasia kaip paukštis pajunta ateinančio ryto pranešėjus, o merdinčio vakaro žaizda paliovė skaudėjus. Taip rinkinys eina nuo nerimo ir liūdesio prie ramybės ir naujos aušros.

2. Kuo skiriasi lyrinio subjekto santykis su tuo, kas aukščiau žmogaus, eilėraštyje „Rūpintojėlis“ ir cikle „Pesimizmo himnai“?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Tikėjimas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.