Akmenio požemiuos amžių ledai
Milžino pajėgas žudė piktai.
Užtvenkė uolos gyvybės versmes,
Kolei takus jojo siela pames.
Bet neužgniaužti gyvosios minties.
Požemiais kelią ji saulėn nuties.
Saulėj širdis kaip verpetas pabus,
Kraujas pramuš ir kiečiausius ledus.
Amžiais taupytų jėgų kupina
Mušė iš vergo krūtinės liepsna –
Ir pro gaisringai raudonus ūkus,
Akmenio požemy kėlės žmogus.
Krykštauja vėliavos, gaudžia varpai,
Audros krūtinės – ir akys žaibai.
Dega veiduos atgimimo žymė,
Skamba padangėmis laisvės giesmė.
Tikime: obalsiai mūsų giesmės
Tuomet gyvenimo kovą laimės,
Kai nuo aistringų širdžių ir dangaus
Kruvinus debesius saulė nuplaus.
1921.
Ant temstančio tako
I.
Gana! Nedainuok mums dainų apie laimę ir žiedus.
Nei meilės svajonės, nei liūdesio raudos ne mums!
Svaiginanti laimė ir ašara dainą praskiedus,
Gyvybės verpetais tingiųjų širdžių nesudrums.
Suplojęs sparnais, tu kaip sakalas šmėkštelk į viršų,
Kraupiuoju klyksmu suardyki padanges nykias.
Susitvenkė debesys, kylančios jūrės įniršo –
Ir mūs’ žiburiai, kaip menkutės kibirkštys užges.
Mes amžiais urvuos, lyg apiakę vergai iškalėjom,
Suskaldėm uolas ir išėjom į laisvę vergai.
Tik savo krūtinių ligšiolei praskelt negalėjom,
Kur glūdi į širdis įsmigę vampyrų nagai.
Pakilti į viršų mūs nulenktos galvos dar bijo;
Šešėliais siūbuojame sūtemų nykiais takais.
Prisiekdami dangui, netiesim šviesaus kalavijo,
Kol merdinčios širdys gyvenimo žygiu užkais.
Pakilk! ir išskėlęs kibirkštį iš savo krūtinės,
Iš aukšto po kojų mums kriski ant kieto akmens –
Ir mylimą žemę palaužtais sparnais apkabinęs,
Sudėki mums giesmę, kuria musų širdys gyvens.
II.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip rinkinio pavadinimą „Tarp dviejų aušrų“ padeda suprasti pirmasis jo tekstas ir kaip į jį atsako paskutinis eilėraštis „Pabaiga“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pirmajame tekste žmogus rytuose nuspėja artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, daiktai jo regėjime dvilypuojasi, ir tekstas baigiasi žodžiais „tau be galo liūdna“. Jis atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo, ir nė vienai šviesai iki galo nepriklauso. Eilėraštyje „Pabaiga“ lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus, jo dvasia kaip paukštis pajunta ateinančio ryto pranešėjus, o merdinčio vakaro žaizda paliovė skaudėjus. Taip rinkinys eina nuo nerimo ir liūdesio prie ramybės ir naujos aušros.
2. Kuo skiriasi lyrinio subjekto santykis su tuo, kas aukščiau žmogaus, eilėraštyje „Rūpintojėlis“ ir cikle „Pesimizmo himnai“?
Rašiniui: Tikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.