I.
Gana! Nedainuok mums dainų apie laimę ir žiedus.
Nei meilės svajonės, nei liūdesio raudos ne mums!
Svaiginanti laimė ir ašara dainą praskiedus,
Gyvybės verpetais tingiųjų širdžių nesudrums.
Suplojęs sparnais, tu kaip sakalas šmėkštelk į viršų,
Kraupiuoju klyksmu suardyki padanges nykias.
Susitvenkė debesys, kylančios jūrės įniršo –
Ir mūs’ žiburiai, kaip menkutės kibirkštys užges.
Mes amžiais urvuos, lyg apiakę vergai iškalėjom,
Suskaldėm uolas ir išėjom į laisvę vergai.
Tik savo krūtinių ligšiolei praskelt negalėjom,
Kur glūdi į širdis įsmigę vampyrų nagai.
Pakilti į viršų mūs nulenktos galvos dar bijo;
Šešėliais siūbuojame sūtemų nykiais takais.
Prisiekdami dangui, netiesim šviesaus kalavijo,
Kol merdinčios širdys gyvenimo žygiu užkais.
Pakilk! ir išskėlęs kibirkštį iš savo krūtinės,
Iš aukšto po kojų mums kriski ant kieto akmens –
Ir mylimą žemę palaužtais sparnais apkabinęs,
Sudėki mums giesmę, kuria musų širdys gyvens.
II.
Meni, kaip liepsnojo aušrose gaisrai,
Ir klykė padangėmis plėšrūs arai?
Mes vėliavas kėlėm prieš švintantį rytą,
Ir sveikinom laisvę, krauju aptaškytą.
Mes laiminom tekančios saulės kūrėjus,
O laisvės giesmė nepaliovė skambėjus.
Ir vėliavas aržuolo ūgiais supynę,
Mes tris kart pasveikinom žemę gimtinę.
Bet šitai jau gęsta rausvi pazarai,
Į savo lizdus nuplasnojo arai –
Ir mes vėliavoms ir žiedais nešini,
Ant temstančio kelio palikom vieni.
Nutilo mūs giesmės ir veidas išblanko,
Ir vėliavos blaškosi ilstančioj rankoj,
O sūtemų šiurpo pagautoj širdyje
Vėl išgasties kraupūs spėjimai atgyja.
Ir štai pasikėlė naktis pavydi,
Pakriko kasų debesynai juodi,
Susigaubė pelkėmis erdvės miglotos,
Nusviro mūs galvos, kaip varpos rasotos,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip rinkinio pavadinimą „Tarp dviejų aušrų“ padeda suprasti pirmasis jo tekstas ir kaip į jį atsako paskutinis eilėraštis „Pabaiga“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pirmajame tekste žmogus rytuose nuspėja artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, daiktai jo regėjime dvilypuojasi, ir tekstas baigiasi žodžiais „tau be galo liūdna“. Jis atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo, ir nė vienai šviesai iki galo nepriklauso. Eilėraštyje „Pabaiga“ lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus, jo dvasia kaip paukštis pajunta ateinančio ryto pranešėjus, o merdinčio vakaro žaizda paliovė skaudėjus. Taip rinkinys eina nuo nerimo ir liūdesio prie ramybės ir naujos aušros.
2. Kuo skiriasi lyrinio subjekto santykis su tuo, kas aukščiau žmogaus, eilėraštyje „Rūpintojėlis“ ir cikle „Pesimizmo himnai“?
Rašiniui: Tikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.