Ant temstančio tako45% kūrinio
43 psl.

Meni, kaip liepsnojo aušrose gaisrai,

Ir klykė padangėmis plėšrūs arai?

Mes vėliavas kėlėm prieš švintantį rytą,

Ir sveikinom laisvę, krauju aptaškytą.

Mes laiminom tekančios saulės kūrėjus,

O laisvės giesmė nepaliovė skambėjus.

Ir vėliavas aržuolo ūgiais supynę,

Mes tris kart pasveikinom žemę gimtinę.

Bet šitai jau gęsta rausvi pazarai,

Į savo lizdus nuplasnojo arai –

Ir mes vėliavoms ir žiedais nešini,

Ant temstančio kelio palikom vieni.

Nutilo mūs giesmės ir veidas išblanko,

Ir vėliavos blaškosi ilstančioj rankoj,

O sūtemų šiurpo pagautoj širdyje

Vėl išgasties kraupūs spėjimai atgyja.

Ir štai pasikėlė naktis pavydi,

Pakriko kasų debesynai juodi,

Susigaubė pelkėmis erdvės miglotos,

Nusviro mūs galvos, kaip varpos rasotos,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip rinkinio pavadinimą „Tarp dviejų aušrų“ padeda suprasti pirmasis jo tekstas ir kaip į jį atsako paskutinis eilėraštis „Pabaiga“?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Pirmajame tekste žmogus rytuose nuspėja artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, daiktai jo regėjime dvilypuojasi, ir tekstas baigiasi žodžiais „tau be galo liūdna“. Jis atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo, ir nė vienai šviesai iki galo nepriklauso. Eilėraštyje „Pabaiga“ lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus, jo dvasia kaip paukštis pajunta ateinančio ryto pranešėjus, o merdinčio vakaro žaizda paliovė skaudėjus. Taip rinkinys eina nuo nerimo ir liūdesio prie ramybės ir naujos aušros.

2. Kuo skiriasi lyrinio subjekto santykis su tuo, kas aukščiau žmogaus, eilėraštyje „Rūpintojėlis“ ir cikle „Pesimizmo himnai“?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Tikėjimas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.